„KUR MANO DIRŽAS?“, ARBA TĖVŲ BEJĖGIŠKUMAS

Mano pažįstami, kurie augina šunis, dažnai susiduria su momentu, kai šuniukas patiria „blogo elgesio periodą“, ir kartais jį gąsdina šlepetėmis, siekdami jį išauklėti. Pavyzdžiui, kai jis pradeda kasti. Žinoma, šlepetėmis niekas šuns nemušdavo – tiesiog paimdavo šlepetę į rankas, padarydavo rimtą veidą, sakydavo kažką panašaus į „fu, negalima!“ ir pamojuodavo šlepetę ore. Iš pradžių šuniukas bijojo šlepetės. Tik pamatęs ją šeimininko rankose, jis prispausdavo ausis ir kaltai laukdavo, kas nutiks toliau. Bet toliau nieko nenutiko. Draugė pasiekdavo savo – šuo nusiramindavo, o šlepetė grįždavo atgal ant prieškambario kilimėlio. Ir labai greitai šuo padarė išvadą: šlepetė nėra baisi ar pavojinga. Jei šeimininkas paima ją į rankas ir pamojuoja ore – nėra jokio reikalo sustoti žaisti. Netgi taip nutiko, kad kai šuo pasielgdavo netinkamai, jis pats bėgdavo į prieškambarį pasiimti šlepetės ir nešdavo ją draugei. Tarsi sakydamas: „Imk, nes visada, kai aš darau nesąmones, jūs mėgstate pamojuoti šlepetę? Štai ji! Mojuok kiek nori!“ Vieną iš tokių dienų, stebėdama šitą šuniuko poelgį, supratau, kad dažnai ir tėvai, auklėdami savo vaikus, griebiasi „įsivaizduojamos šlepetės“. Aišku, aš kalbu apie tuos tėvus, kurie tikros šlepetės (diržo) neimdavo, kai vaikai neklausydavo, nenorėdavo daryti pamokų, elgdavosi negerai ar būdavo nemandagūs. Bet tėvai taip pat grasino, nenorėdami paversti grasinimų realiais veiksmais. O paskui stebėdavosi, kodėl sūnus ar dukra taip išlepę, kad jų nebebijo, kad ir kokie griežti bebūtų.

O dabar atsakykite sau atvirai:
Ar bent kartą sakėte, kad daugiau nebus telefono? O paskui patys supratote, kad vaikas išeina į lauką, temsta anksti, geriau, kad jis būtų pasiekiamas, ir… „Nepamiršai telefono?“ – šaukiate paskui.
Ar bent kartą pažadėjote, kad daugiau nenupirksite žaislo, saldainių? Bet nupirkote? Daug kartų, tiesa?
Ar bent kartą įspėjote, kad net neužeisite į jo kambarį, kad tik pats susitvarkytų? Na, tarkime, dar kelias dienas galima stebėti tas daiktų krūvas, nešvarius indus, obuolių žieveles ir šiukšles po lova. Bet nervai juk ne geležiniai! Lengviau pačiam susitvarkyti, nei gadinti sau nuotaiką, tiesa?
Iš tos pačios serijos: „Kol nepersirašysi viso sąsiuvinio, negalėsi eiti miegoti.“ O po kelių valandų: „Gerai, eik miegoti. Jau tiesiog užmiegi ant kojų.“
„Aš papasakosiu tėvui – tegul jis su tavimi susitvarko. Aš pavargau!“ Ir… nepasakojate.
„Nepadėsiu tau ruošti pamokų, nes tu tiesiog tingi galvoti!“ O po pusvalandžio jau sėdite ir sprendžiate, aiškinate, bandote perteikti temą. Nes juk kitaip bus dvejetai. Nes jeigu dabar nesupras, vėliau viskas tik susikaups.

Taigi, ką daryti, kad tėvai netaptų panašūs į tuos, kurie mojuoja „įsivaizduojama šlepetė“, o jų žodžiai neprarastų reikšmės?

1. Būkite nuoseklūs – jei jau pasakėte vaikui, kad kažkas turės pasekmių, laikykitės savo žodžio. Jei pažadate, kad telefonas bus atimtas dienai – iš tikrųjų tai padarykite. Kitaip vaikas supras, kad jūsų grasinimai tėra tik tušti žodžiai.
2. Numatykite realistiškas ribas – labai svarbu, kad keliami reikalavimai būtų įgyvendinami. Jei sakote „jokių saldainių visą mėnesį!“, tai turbūt per griežta ir vargu ar laikysitės. Geriau sakyti: „Saldainių gausi tik savaitgalį“ – ir šio pažado laikytis.
3. Rinkitės pozityvią discipliną – vietoj grasinimų bandykite vaiką motyvuoti: „Jei susitvarkysi kambarį, galėsi ilgiau pažaisti lauke“ arba „Kai baigsi namų darbus, kartu pažiūrėsime filmą“. Taip vaikui tampa aišku, kad jo elgesys turi teigiamas pasekmes.
4. Venkite emocinių ultimatumų – pavargus dažnai norisi tiesiog numoti ranka ar pasakyti ką nors drastiško, bet verčiau padaryti pertrauką ir nusiraminti. Jei norite pranešti apie pasekmes, darykite tai ramiai ir užtikrintai.
5. Būkite vaikui pavyzdys – vaikai mokosi iš tėvų elgesio. Jei matys, kad jūs laikotės savo žodžio ir atsakomybės, jie taip pat išmoks būti atsakingi už savo veiksmus.

Papildoma įžvalga: Svarbu suprasti, kad tėvystė nėra tobulumo siekimas – visi kartais pasiduodame nuovargiui ar emocijoms. Bet kuo dažniau išliksime nuoseklūs ir atsakingi už savo žodžius, tuo mažiau reikės mojuoti „įsivaizduojama šlepetė“ ir tuo labiau mūsų vaikai mus gerbs bei supras ribas.