Jau esu rašiusi ne vieną kartą, kad vaikams ne visada lengva įvardyti, ką jie jaučia. Kai vaikui sunku suprasti, kas vyksta jo viduje, jausmai dažnai pasireiškia per elgesį – ašaras, pyktį ar nenorą bendradarbiauti. Ne visada jis gali pasakyti, kad liūdi, pyksta ar bijo.
Nors mokslinis straipsnis, kuriuo remiasi šis tekstas, publikuotas dar 2002 metais, jame nagrinėjami klausimai aktualūs ir šiandien. Vaikų emocijų supratimas, gebėjimas kalbėti apie jausmus ir tėvų vaidmuo šiame procese išlieka svarbūs. Tyrimas primena, kokią reikšmę turi kasdienis tėvų ir vaikų santykis.
Emocijų supratimas prasideda nuo kasdienybės
Emocijų supratimas – tai ne vien gebėjimas pasakyti „man liūdna“ ar „aš pykstu“. Vaikas pamažu mokosi atpažinti, ką jaučia pats, suprasti, kodėl taip jaučiasi, ir pastebėti kitų žmonių emocijas.
Šie gebėjimai neatsiranda savaime per vieną dieną. Jie formuojasi vaikui augant, patiriant įvairias situacijas ir bendraujant su artimaisiais.
Ikimokykliniame amžiuje vaikai dar tik mokosi susieti savo jausmus su konkrečiais įvykiais. Pavyzdžiui, vaikas gali supykti, kai tenka baigti žaidimą, nusivilti, kai nepavyksta pastatyti bokšto, arba išsigąsti, kai šalia pasigirsta stiprus garsas.
Suaugusiajam tokios reakcijos gali atrodyti perdėtos, tačiau vaikui jos yra tikros ir stiprios. Tėvų užduotis – ne skubėti jas sustabdyti, o padėti vaikui po truputį suprasti, kas vyksta.
Ką apie tėvų vaidmenį atskleidė tyrimas?
Denham ir Kochanoff 2002 metais publikuotame moksliniame straipsnyje Parental Contributions to Preschoolers’ Understanding of Emotion nagrinėjo, kaip tėvų elgesys ir bendravimas siejasi su ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų supratimu.
Tyrime dalyvavo 134 šeimos, auginančios 3–5 metų vaikus. Mokslininkai domėjosi, kaip tėvų emocijų raiška, jų reakcijos į vaikų jausmus ir pokalbiai apie emocijas siejasi su vaikų gebėjimu jas atpažinti bei suprasti.
Tyrimo rezultatai leidžia atkreipti dėmesį į kelis kasdienio bendravimo aspektus, kurie gali būti svarbūs vaikų emociniam augimui.
Svarbu paminėti, kad tyrimas atskleidė sąsajas, o ne įrodė, jog vienas konkretus tėvų elgesys tiesiogiai lemia vaiko emocinius gebėjimus.
Vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius
Vaikai daug ko išmoksta ne iš pamokymų, o stebėdami, kaip elgiamės mes, suaugusieji.
Kai tėvai patys įvardija savo jausmus, vaikai gauna progą pamatyti, kad emocijos yra natūrali gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, galima pasakyti:
„Šiandien jaučiuosi pavargusi, todėl man reikia truputį ramybės.“
„Supykau, nes man nepavyko. Pabandysiu dar kartą.“
„Džiaugiuosi, kad šiandien galėjome pabūti kartu.“
Tokie paprasti sakiniai padeda vaikui suprasti, kad emocijas galima pastebėti, įvardyti ir apie jas kalbėti.
Tai nereiškia, kad tėvai turi visada būti ramūs ar slėpti savo jausmus. Vaikui svarbu matyti ir tai, kad suaugusieji kartais supyksta, nusivilia ar pavargsta, tačiau gali ieškoti būdų, kaip su tuo susitvarkyti.
Kaip reaguojame į vaiko jausmus, yra svarbu
Kai vaikas verkia, pyksta ar bijo, suaugusiojo reakcija gali tapti svarbia jo mokymosi patirtimi.
Jei vaiko jausmai nuolat atmetami – „nėra ko verkti“, „nebijok“, „čia nieko tokio“ – jam gali būti sunkiau suprasti, kad jo emocijos yra priimtinos ir vertos dėmesio.
Tai nereiškia, kad kiekvieną vaiko norą turime išpildyti ar kiekvieną elgesį pateisinti. Galime priimti jausmą ir kartu nustatyti ribas.
Pavyzdžiui:
„Matau, kad labai supykai. Pykti galima, bet mušti negalima.“
„Suprantu, kad tau liūdna baigti žaidimą. Dar norėjai pabūti. Dabar vis tiek turime eiti.“
„Tu išsigandai. Aš esu šalia, galime kartu pažiūrėti, kas nutiko.“
Tokiais momentais vaikas mokosi, kad jo jausmai nėra blogi, tačiau ne visi būdai juos išreikšti yra tinkami.
Pokalbiai apie emocijas padeda jas suprasti
Emocijų galima mokytis ne tik tada, kai vaikui sunku. Apie jausmus verta kalbėtis ir kasdienėse situacijose.
Skaitant knygą galima pastebėti veikėjo veido išraišką ir pasakyti: „Atrodo, kad jam liūdna.“ Žaidžiant galima įvardyti: „Tu labai džiaugiesi, kad pavyko.“ Po konflikto, kai vaikas jau nurimęs, galima kartu aptarti, kas nutiko.
Svarbu neapklausti vaiko ir nereikalauti iš jo iškart paaiškinti savo jausmus. Kartais užtenka tiesiog pastebėti ir įvardyti:
„Atrodo, kad tau dabar sunku.“
„Gal nusivylei, kad nepavyko?“
„Aš šalia. Kai būsi pasiruošęs, galėsime pasikalbėti.“
Vaikui nereikia visada tiksliai žinoti, ką jaučia. Suaugusiojo pasiūlyti žodžiai gali tapti pirmuoju žingsniu į emocijų pažinimą.
Emocijų pažinimas – procesas, kuriam reikia laiko
Vaiko gebėjimas suprasti savo jausmus auga palaipsniui. Vieną dieną jis gali pasakyti, kad pyksta, o kitą – vėl parodyti pyktį ašaromis ar stipria reakcija. Tai nereiškia, kad ankstesnis mokymasis buvo veltui.
Emocijų supratimas nėra tiesus procesas. Vaikams reikia laiko, pasikartojančių patirčių ir suaugusiųjų, kurie padėtų jiems išbūti su įvairiais jausmais.
Tėvams nebūtina kiekvieną situaciją paversti pamoka. Dažnai svarbiausia tiesiog būti šalia, pastebėti vaiko išgyvenimus ir parodyti, kad apie juos galima kalbėti.
Ką verta prisiminti?
Vaikai mokosi suprasti emocijas per santykį su suaugusiaisiais. Mūsų reakcijos, žodžiai ir kasdieniai pokalbiai gali padėti jiems pamažu atpažinti savo jausmus ir suprasti kitų žmonių išgyvenimus.
Kartais tai prasideda nuo labai paprasto sakinio: „Matau, kad tau dabar sunku. Aš esu šalia.“
Mokslinis šaltinis
Straipsnis parengtas remiantis moksliniu tyrimu:
Denham, S. A., & Kochanoff, A. T. (2002). Parental Contributions to Preschoolers’ Understanding of Emotion. Marriage & Family Review, 34(3-4), 311–343.
Su meile, padedančia šeimoms augti kartu,
Gitana
Leave a Reply