Kalėdos daugeliui šeimų – laukimo, šilumos ir artumo metas. Man tai nuo vaikystės gražiausia šventė – iki šiol savyje nešu tą tylaus stebuklo jausmą. Tačiau kartu tai ir laikotarpis, kai mes, tėvai, susiduriame su spaudimu „padovanoti pakankamai“, o vaikai – su gausybe lūkesčių. Kaip išlaikyti Kalėdų stebuklą, bet kartu mokyti vertybių?
Galvodama apie savo vaikystės Kalėdas, pagaunu save ties paprasta tiesa: šiandien aš nebeatsimenu beveik nei vienos dovanos. Tačiau labai ryškiai prisimenu mūsų šeimos pasisėdėjimus prie stalo – ilgus vakarus kartu, juoką, pokalbius, žaidimus ir jausmą, kad būti drauge yra saugu. Iki šiol per Kalėdas renkamės visa šeima, o ore tvyranti meilė ir artumas man ir yra tas tikrasis stebuklas.
Šiandien mano dukrai jau dvidešimt, ir aš matau atsakymą ne teorijoje, o gyvenime. Net gyvendama Ispanijoje, ji viską sudėliojo taip, kad per Kūčias grįžtų namo – ne dėl dovanų, o dėl jausmo. Dėl to šilto, saugaus, meilės kupino „namuose“, kurį nešiojasi savyje.
Kodėl per daug dovanų dažnai nesukelia džiaugsmo
Iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška: kuo daugiau dovanų, tuo daugiau džiaugsmo. Tačiau vaikų psichologija rodo priešingai.
Kai dovanų per daug, vaikas pavargsta nuo pasirinkimo – jis nespėja įsigilinti, patirti, pasidžiaugti. Džiaugsmą keičia dirglumas, o trumpalaikiai emociniai „pliūpsniai“ greitai išblėsta. Be to, augant dovanų kiekiui, auga ir lūkesčiai – tai, kas kadaise džiugino, tampa norma. O kartu mažėja gebėjimas jausti dėkingumą.
Kartais mažiau iš tiesų reiškia daugiau – daugiau ramybės, daugiau dėmesio ir daugiau tikro džiaugsmo.
Kaip kalbėti su vaikais apie lūkesčius
Viena jautriausių temų šeimose – Kalėdų Senelis. Tėvai dažnai bijo „sugriauti stebuklą“, tačiau aiškios ribos ir atvirumas vaikams suteikia saugumo.
Naudinga dar prieš Kalėdas pasikalbėti apie tai, kad dovanos bus kelios, o ne viskas, ko norisi. Galima keisti ir žinutę apie Kalėdų Senelį – sakyti, kad jis padeda tėvams, bet šeima pati sprendžia, kas ir kiek dovanojama. Taip pat verta skatinti vaiką išsirinkti 1–2 svarbiausius norus, o ne ilgą sąrašą.
Svarbiausia – akcentuoti ne daiktus, o buvimą kartu, tradicijas ir jaukumą. Ir kalbėti ramiai, be gėdinimo ar grasinimų – vaikai ribas priima lengviau, kai jaučia, kad jų jausmai suprantami.
Prasmingos dovanų idėjos
Ne visos dovanos turi būti daiktai. Yra daugybė būdų dovanoti tai, kas lieka ilgam.
Patirtys – bilietai į teatrą ar muziejų, šeimos išvyka, bendra veikla ar nedidelis nuotykis. Jos kuria prisiminimus, o ne netvarką kambaryje.
Laikas kartu – „kuponas“ žaidimų ar filmų vakarui, kepimui, pasivaikščiojimui. Reguliarus mamos ar tėčio laikas vaikams dažnai yra vertingesnis už bet kokį žaislą.
Kai vaikas sako: „Aš norėjau kitos dovanos“
Tai skaudi, bet labai žmogiška situacija. Svarbiausia – neskubėti moralizuoti.
Pirmiausia verta pripažinti jausmą:
„Matau, kad nusivylei.“
„Gaila, kad dabar taip jautiesi.“
Tik vėliau galima kalbėti apie lūkesčius ir dėkingumą. Verta vengti frazių, kurios gėdina ar nuvertina vaiko jausmus: „Būk dėkingas“, „kiti vaikai nieko neturi“, „aš tiek stengiausi“.
Papildoma įžvalga. Kalėdos nebūtinai turi būti apie daugiau. Jos gali būti apie giliau – apie ryšį, dėkingumą ir bendrystę. Kai dovanos tampa ne vartojimo, o vertybių pamoka, vaikai išsineša tai, kas lieka ilgam: jausmą, kad jie mylimi ne už norų sąrašą, o už tai, kas jie yra.
Šiltai skatindama šeimas atrasti artimesnį ryšį,
Gitana
