Pastaba: straipsnis skirtas pedagogams ir parengtas remiantis Mary Helen Immordino-Yang ir Rebecca J. M. Gotlieb moksliniu darbu apie emocijų ir mokymosi ryšį („Understanding Emotional Thought Can Transform Educators’ Understanding of How Students Learn“, 2020).
Ilgą laiką buvo manoma, kad mokymasis – tai „šaltas“ procesas: mąstymas, logika, žinios. Tačiau šiandien vis daugiau mokslinių tyrimų rodo priešingai – emocijos nėra kliūtis mokymuisi, jos yra jo pagrindas.
Mokosi ne tik protas – mokosi visas žmogus
Mes, pedagogai, puikiai žinome, kad kiekvienas vaikas į klasę ateina ne tik su sąsiuviniu, bet ir su savo patirtimi, jausmais, lūkesčiais. Tai, kaip jis jaučiasi, tiesiogiai veikia tai, kaip jis mokosi.
Kai vaikas:
- jaučiasi saugus – jis drįsta bandyti,
- jaučiasi suprastas – jis įsitraukia,
- jaučiasi vertinamas – jis siekia daugiau.
Ir priešingai – nerimas, baimė ar gėda gali „užblokuoti“ mąstymą.
Emocijos – tai mokymosi „vairas“
Mokslininkai emocijas lygina su vairu, kuris nukreipia mąstymą. Kitaip tariant, emocijos padeda sutelkti dėmesį, nuspręsti, kas svarbu, ir įsiminti tai, kas turi prasmę.
Tačiau svarbiausia, ką norėčiau perduoti savo kolegoms šiame straipsnyje,
– labai svarbu suprasti, apie ką yra vaiko emocija. Jei vaikas jaudinasi dėl pažymio ar bijo suklysti, jis galvoja apie vertinimą, o ne apie mokomą dalyką. Jei jam įdomu, smalsu, jis jaučia atradimo džiaugsmą – tada mokymasis tampa gilus ir prasmingas.
„Smagu“ nelygu „mokausi“
Svarbi įžvalga pedagogams ir tėvams: ne kiekviena „linksma“ veikla reiškia gerą mokymąsi.
Tyrimai rodo, kad:
- paviršutinis „pramoginis“ aktyvumas nebūtinai padeda suprasti,
- išoriniai apdovanojimai (pvz., prizai ar pažadai) gali net mažinti vidinę motyvaciją.
Svarbiausia ne tai, kad vaikui linksma, o tai, kad jis emociškai susijęs su tuo, ką mokosi. Todėl ugdymo planuose akcentuojamas patyriminis mokymasis, susijęs su gyvenimu, su vaiko patirtimi.
Emocijos yra socialinės
Vaiko emocijos dažniausiai susijusios su santykiais: ką apie mane galvoja mokytojas? Ar aš pritampu? Ar man sekasi kaip kitiems?
Net ir spręsdamas užduotį vienas, vaikas veikia socialiniame kontekste – jo patirtys, kultūra ir santykiai formuoja jo mokymąsi.
Todėl:
- mokytojo lūkestis gali pakelti arba slopinti,
- klasės atmosfera gali skatinti arba stabdyti,
- tėvų požiūris gali stiprinti arba mažinti pasitikėjimą.
Kodėl vieni vaikai „užstringa“, o kiti – kyla?
Įdomu tai, kad ta pati situacija gali sukelti skirtingas emocijas. Pvz., kontrolinis darbas: vienam vaikui – baimė („aš susimausiu“), kitam – iššūkis („aš pabandysiu“).
Skirtumas – ne gebėjimuose, o emocijų interpretacijoje.
Tai reiškia, kad galime vaikus mokyti:
- atpažinti savo jausmus,
- juos suprasti,
- ir „perinterpretuoti“ (pvz., nerimą suvokti kaip pasiruošimą veikti).
Ką tai reiškia praktikoje?
Pedagogams:
- kurti saugią, pagarbią klasės atmosferą,
- skatinti smalsumą, o ne tik rezultatą,
- leisti klysti be baimės,
- kalbėti apie emocijas kaip apie mokymosi dalį.
Tėvams:
- domėtis ne tik „ką gavai“, bet ir „kaip jauteisi“,
- palaikyti, kai vaikui sunku,
- nebijoti emocijų – jos nėra silpnumas,
- padėti vaikui rasti prasmę mokymesi.
Papildoma įžvalga. Mokymasis nėra tik žinių kaupimas. Tai procesas, kuriame susitinka protas ir jausmai. Kai vaikas jaučiasi saugus, įsitraukęs ir mato prasmę – jis ne tik mokosi. Jis auga. Ir galbūt svarbiausias klausimas, kurį verta sau užduoti, yra ne „ko vaikas išmoko?“, o „kaip jis jautėsi mokydamasis?“.
Kad kiekvienas pokalbis būtų artinantis,
Gitana
