Kodėl įkyri meilė gali būti pavojinga
Pavyzdys:
Vieną vakarą viešėjau pas pažįstamus. Jų sūnus – studentas – grįžo iš universiteto ir pasakė, kad jau pavakarieniavo su draugais. Nepaisydama to, mama tuoj pat pradėjo krauti jam pilną lėkštę maisto. Vaikinas keliskart ramiai pakartojo, kad tikrai nenori, tačiau mama tik atkakliai įkalbinėjo: „Tu išsekęs, tu per mažai valgai, tu nesupranti, bet tau reikia.“ Kai jis pabandė nueiti į savo kambarį, mama ėmė sekti iš paskos su lėkšte rankose, vis kartodama: „Na nors vieną, dėl manęs.“ Galų gale sūnus, pavargęs nuo spaudimo, atsisėdo ir pradėjo valgyti, tylėdamas ir be jokio apetito.
Paaiškinimas:
Tai situacija, kai rūpestis peržengia ribas ir virsta spaudimu. Nors motina tikrai nori gero savo sūnui, jos meilė pasireiškia per kontrolę ir nepaisymą jo pačio norų. Tokia „meilė“ tampa ne dovana, o našta, kurią vaikas priverstas nešti vien tam, kad neįskaudintų mylinčio žmogaus. Tai rodo, kaip lengvai noras padėti gali tapti subtilia prievarta, ypač kai negerbiamas kito žmogaus „ne“.
Pasekmės:
Dažnai vaikams, augusiems su tokiais tėvais, susiformuoja būtent toks meilės vaizdinys – įkyrios, nepagarbios, ignoruojančios, aklos ir siekiančios visiškos kontrolės. Ir tada jau suaugus jiems gali atrodyti keistas, net šaltas tas, kuris gerbia jų „nenoriu“. Jei žmogus pavyzdžiui pasiūlė ledų, išgirdo „ne“ – ir daugiau nesiūlo ar nusiperka tik sau, tai gali būti suvokiama ne kaip pagarba, o kaip abejingumas, savanaudiškumas, šaltumas. Juk „jautraus žmogaus“ niekas nesustabdys, kad tik padarytų kitą laimingą! O jei jau kitas kažko atsisako – tai jautrus žmogus net sau atsisakys, kad tik parodytų rūpestį! O štai „egoistas“ tokioje nesąmoningai priimtoje vertybių sistemoje – tai tas, kuris klausia apie tavo norus, jų paiso ir kartu nepamiršta savų.
Tai labai svarbu norint suprasti, kaip mes vertiname kitų elgesį. Mūsų psichikoje įsirėžę daugybė tokių santykių vaizdinių, ir per jų prizmę mes nesąmoningai interpretuojame, koks yra kitas žmogus ir kaip turi elgtis „geras“ (rūpestingas, mylintis, neabejingas) žmogus. Ir kartais nutinka taip, kad mūsų supratimas apie meilę ar rūpestį taip stipriai skiriasi, jog tampa beveik neįmanoma kitam paaiškinti: „Štai taip aš bandau parodyti, kad tave myliu“. Vaizdiniai – pernelyg skirtingi. Ir šiuo atveju pirmas žingsnis į kito supratimą – išeiti iš savo burbulo ir pažvelgti: o koks yra mano pačios/paties meilės (draugystės, partnerystės) paveikslas ir iš kokios patirties jis gimė?
Papildoma įžvalga: Svarbu suvokti, kad įkyri meilė – tai ne tik pavieniai veiksmai, bet ir gilesnė emocinio saugumo problema. Dažnai tokį elgesį lemia pačių tėvų neišspręsti vidiniai nerimai: baimė būti nereikalingu, prarasti ryšį, nesugebėti apsaugoti. Todėl „meilės“ vardu jie ima kontroliuoti, primesti, sekti kiekvieną žingsnį – ne todėl, kad negerbtų savo vaiko, o todėl, kad nesąmoningai patys jaučiasi nesaugūs.
Tegu bendravimas būna Jūsų šeimos stiprybė,
Gitana
