Kai dar dirbau gimnazijoje, labai daug mano darbo laiko buvo skirta darbui su paaugliais. Daug konsultacijų, išgirstų istorijų ir sumaišties esu palietusi bei atliepusi praktiškai. Taip pat šį laikotarpį praėjau ir su savo dukra. Šiame straipsnyje noriu atskleisti svarbiausius paauglystės ypatumus, kuriuos gerai pažįstu iš praktikos.
Paauglystė – vienas sudėtingiausių, bet ir svarbiausių žmogaus raidos etapų. Šiuo metu vaikas keičiasi ne tik fiziškai, bet ir emociškai – ieško savo tapatybės, nepriklausomybės ir vietos pasaulyje. Tėvams tai dažnai tampa išbandymu: vakar dar mylintis ir atviras vaikas staiga tampa uždaras, irzlus, ginčijasi dėl smulkmenų ir atrodo lyg būtų iš kitos planetos.
Tačiau svarbiausia – suprasti, kad visa tai yra laikina ir natūrali raidos dalis.
- Kodėl paauglys toks „baisus“?
Paauglystės laikotarpiu vyksta intensyvūs hormoniniai, fiziniai ir emociniai pokyčiai. Organizmas sparčiai auga, todėl jaunas žmogus dažnai būna pavargęs, mieguistas, jautrus. Jis gali atrodyti tingus, nors iš tiesų daug energijos išeikvoja augimui ir vidiniams pokyčiams.
Be to, paauglys išgyvena vidinį konfliktą – nori būti savarankiškas, bet dar nesijaučia visiškai pasirengęs suaugusiųjų pasauliui. Tokių vidinių konfliktų esu mačiusi labai daug savo kabinete. Todėl ir kyla prieštaringas elgesys: vieną akimirką jis ginasi ir pyksta, o kitą – trokšta artumo ir supratimo.
2. Kas vyksta jo galvoje?
Iš visų konsultacijų su paaugliais galiu išskirti dvi pagrindines mintis, kurios dažnai sukasi jų galvoje:
- „Niekas manęs nesupranta.“ Jis jaučiasi vienišas, nes mano, kad tėvai, mokytojai ar draugai negali suvokti, ką jis išgyvena.
- „Man nieko nenutiks.“ Tai amžiaus ypatybė – paaugliui atrodo, kad jis nemirtingas, todėl neretai rizikuoja ar elgiasi neatsakingai.
Būtent dėl to tėvų rūpestis – pavyzdžiui, priminimas užsidėti kepurę ar nepamiršti paskambinti – jam atrodo bereikalingas ir perdėtas.
3. Kaip reaguoti į emocijų sprogimus?
Paauglys – tarsi kovinė granata: jautrus, greitai užsiplieskiantis, tačiau labai pažeidžiamas.
Kad santykiai išliktų tvirti:
- Elkitės švelniai ir kantriai – pyktis tik sustiprins pasipriešinimą;
- Neprikaišiokite. Nereikia nuolat priminti klaidų ar netinkamo elgesio – jis pats jas prisimins ilgai;
- Leiskite jam klysti. Patirtis geriausiai moko atsakomybės;
- Būkite šalia. Net jei atrodo, kad jis nenori jūsų artumo, iš tiesų jam reikia žinoti, kad visada esate netoliese.
4. Kaip palaikyti ryšį?
- Paprašykite, kad neišjungtų telefono – ne dėl kontrolės, o dėl saugumo;
- Skatinkite užsiimti prasminga veikla. Pomėgiai, sportas, savanorystė padeda išlieti energiją ir stiprina pasitikėjimą savimi;
- Klausykite daugiau, nei kalbate. Paauglys labiau vertina, kai jo nuomonė išgirstama, o ne vertinama;
- Niekada neatsisakykite meilės. Net jei jis sako skaudžius žodžius – dažniausiai tai būdas apsiginti, o ne įžeisti.
5. Atleiskite ir padėkite jam atleisti sau.
Kaip sakė Markas Tvenas, „paauglystė – tai laikotarpis, kai stebiesi, kaip tokie kvaili tėvai galėjo pagimdyti tokį protingą vaiką.“ Šis humoristinis pastebėjimas tiksliai atspindi realybę: paaugliai dažnai laikinai „nutolsta“, bet giliai širdyje myli savo tėvus.
Jie verkia, kai niekas nemato, ir ilgai jaučia kaltę dėl piktų žodžių ar išsišokimų. Tėvų užduotis – padėti jiems atleisti sau ir parodyti, kad meilė stipresnė už viską.
6. Svarbiausia – kantrybė ir meilė.
Paauglystė – tai trapus tiltas tarp vaikystės ir jaunystės. Eiti juo sunku tiek tėvams, tiek vaikui.
Būkite šalia, saugokite nuo svetimų įtakų, ginkite, kai reikia, ir tikėkite, kad šis etapas praeis.
Už kantrybę ir meilę gausite daug daugiau – brandų, stiprų ir dėkingą suaugusį žmogų, kuris visada atsimins, jog buvo mylimas net tada, kai pats tuo abejojo. Čia ne iš knygos parašiau – čia iš mano patirties. Dukrai beveik 20 metų.
Papildoma įžvalga: Paauglys nėra priešas – jis tiesiog auga. Tai laikinas, bet būtinas kelias. Jūsų ramybė, švelnumas ir atleidimas – geriausia dovana, kuri padės jam pereiti šį laikotarpį saugiai ir su meile.
Tegu bendravimas būna Jūsų šeimos stiprybė,
Gitana
