Iki rugsėjo liko vos kelios dienos, o kartu su naujais sąsiuviniais, kuprinėmis ir grįžimu į mokyklinį ritmą šiemet šeimose atsiranda dar viena tema – mobilieji telefonai mokykloje.
Vieni tėvai sako: „Pagaliau. Vaikai bent per pamokas nebesėdės telefonuose.“ Kiti nerimauja: „O jeigu man reikės skubiai susisiekti su savo vaiku?“
Patys vaikai taip pat reaguoja skirtingai. Vienam telefoną padėti į šalį nėra didelė problema, kitam mintis, kad kelias valandas negalės jo pasiimti į rankas, gali kelti pyktį, nerimą ar net nesaugumo jausmą. Todėl prieš rugsėjį verta ne tik išsiaiškinti naująsias taisykles, bet ir ramiai apie jas pasikalbėti su vaiku.
Kas iš tikrųjų keičiasi nuo 2026 m. rugsėjo 1-osios?
Nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos privalo turėti nustatytą mokinių asmeninių mobiliųjų telefonų ir kitų išmaniųjų įrenginių naudojimo tvarką. Toks reikalavimas įtvirtintas Švietimo įstatyme. Tačiau čia svarbus vienas niuansas.
Tai nereiškia, kad visoje Lietuvoje nuo rugsėjo galios vienodas absoliutus telefonų draudimas.
Kiekviena mokykla savo taisykles nustato atsižvelgdama į nacionalines rekomendacijas, mokyklos tarybos siūlymus ir konkrečios bendruomenės poreikius. Mokyklos nustatyta tvarka taip pat turi būti viešai paskelbta mokyklos interneto svetainėje.
Todėl vienoje mokykloje vaikas telefoną gali turėti kuprinėje, bet juo nesinaudoti pamokų metu, kitoje gali būti nustatyta kita laikymo ar naudojimo tvarka.
Tėvams prieš prasidedant mokslo metams verta pasitikrinti būtent savo vaiko mokyklos taisykles, o ne remtis tuo, ką girdėjo iš kitų tėvų ar perskaitė socialiniuose tinkluose.
Ar telefonas mokykloje bus visiškai nereikalingas? Nebūtinai.
Nacionalinėse nuostatose numatoma, kad tam tikrais atvejais telefonas gali būti naudojamas ir ugdymo tikslais – pavyzdžiui, mokytojui ar švietimo pagalbos specialistui nusprendus jį panaudoti mokymosi procese.
Taip pat turi būti atsižvelgiama į vaikus, kuriems mobilusis įrenginys reikalingas dėl sveikatos ar kitų išskirtinių aplinkybių.
Svarbus ir dar vienas tėvams ramybės suteikiantis dalykas: mokyklos tvarkoje turi būti numatyta, kaip mokinys prireikus galėtų greitai susisiekti su savo tėvais ar pagalbos tarnybomis.
Taigi naujosios taisyklės nėra apie tai, kad vaikas mokykloje turi tapti „nepasiekiamas“.
Kodėl apskritai prireikė tokių taisyklių?
Telefonas šiuolaikiniam vaikui seniai nebėra tik priemonė paskambinti mamai ar tėčiui. Jame telpa draugai, žaidimai, „TikTok“, „YouTube“, žinutės, nuotraukos, muzika, klasės grupės, naujienos ir daugybė kitų dalykų. Todėl pasakyti vaikui „tiesiog nesinaudok telefonu“ kartais yra daug sudėtingiau, nei mums, suaugusiesiems, atrodo.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, pristatydama pokyčius, atkreipė dėmesį į tai, kad nekontroliuojamas mobiliųjų įrenginių naudojimas gali trukdyti mokymuisi, vaikų tarpusavio bendravimui, savijautai bei didinti žalingo turinio prieinamumą.
Tačiau vien telefono paėmimas iš vaiko rankų savaime neišmoko jo sveikai naudotis technologijomis.
Ribos yra reikalingos. Bet ne mažiau svarbu, kad vaikas suprastų, kam tos ribos reikalingos.
„Nuo rugsėjo telefoną iš tavęs mokykloje atims“. Tai turbūt viena prasčiausių pokalbio pradžių.
Ypač jei vaikas apie naujas taisykles dar mažai žino. Tokiu atveju jis greičiausiai išgirs ne rūpestį, o grėsmę: „Suaugusieji nusprendė dar vieną dalyką už mane.“
Daug geriau pradėti nuo smalsumo:
„Ar jau girdėjai, kaip nuo rugsėjo jūsų mokykloje bus galima naudotis telefonais?“
Ir tada – klausyti. Galbūt vaikas pasakys:
„Nesąmonė.“
„O jeigu man tavęs reikės?“
„Vis tiek visi slapta naudosis.“
„Per pertraukas bus žiauriai nuobodu.“
Nereikia skubėti įrodinėti, kad jis neteisus. Jo reakcija pirmiausia pasako, ką jam reiškia telefonas.
Kartais po „man reikia telefono“ slepiasi visai ne telefonas. Tai labai svarbu suprasti tėvams. Vienam vaikui telefonas – tiesiog pramoga. Bet kitam jis yra būdas jaustis saugiau. Vaikas, kuriam sunku bendrauti su bendraamžiais, per pertrauką gali slėptis telefone todėl, kad nežino, prie ko prieiti. Naujokui klasėje telefonas gali būti ryšys su senais draugais. Nerimastingam vaikui ramybę gali suteikti vien žinojimas: „Jeigu kažkas nutiks, galėsiu paskambinti mamai.“
Todėl, jei vaikas labai stipriai priešinasi naujoms taisyklėms, verta neklausti tik:
„Kodėl tau tas telefonas taip reikalingas?“
Geriau paklausti:
„Kas tau būtų sunkiausia, jeigu mokykloje kurį laiką negalėtum juo naudotis?“
Atsakymas gali nustebinti. Aptarkite, ką daryti, jeigu vaikui jūsų prireiks. Tėvams ši dalis taip pat labai svarbi. Daugelis mūsų pripratome prie galimybės bet kurią minutę parašyti:
„Ar pavalgei?“
„Kur esi?“
„Nepamiršk po pamokų nueiti pas močiutę.“
Ir vaikai priprato, kad mama ar tėtis yra pasiekiami beveik akimirksniu. Todėl prieš rugsėjį galima labai konkrečiai susitarti:
Jeigu tau mokykloje bus bloga – ką darysi?
Jeigu pasikeis planai – kaip susisieksime?
Jeigu aš turėsiu tau perduoti kažką skubaus – per ką galėsiu tai padaryti?
Į ką mokykloje gali kreiptis, jeigu tau reikia pagalbos?
Kai vaikas žino atsakymus, taisyklė tampa nebe tokia grėsminga.
O tėvams irgi gali tekti keisti savo įpročius. Apie tai kalbama gerokai rečiau. Kartais mes reikalaujame, kad vaikas pamokos metu neliestų telefono, tačiau patys rašome:
„Kodėl neatsakai?“
„Perskaityk žinutę.“
„Kai tik galėsi – paskambink.“
Jeigu norime, kad vaikas mokykloje galėtų atsitraukti nuo telefono, turėsime leisti jam nebūti mums pasiekiamam kiekvieną minutę.
Ir tai kai kuriems tėvams gali būti net sunkiau nei vaikams. Mokykloje vaikas po truputį mokosi ne tik matematikos ar lietuvių kalbos. Jis mokosi pats susitvarkyti su nedidelėmis problemomis. Pats paklausti mokytojo. Pats susitarti su draugu. Pats prisiminti, ką turi pasiimti. Pats pabūti situacijoje, kai mama ar tėtis iš karto nepateikia atsakymo. Tai irgi augimo dalis.
Nekurkime karo dėl telefono
Naujos taisyklės gali tapti dar viena priežastimi konfliktuoti su vaiku. Bet gali tapti ir gera proga pradėti platesnį pokalbį.
Ne tik: „Kiek valandų tu praleidi telefone?“
Bet: „Kaip jautiesi, kai ilgai būni socialiniuose tinkluose?“
„Ar būna sunku padėti telefoną, net kai pats norėtum?“
„Kas internete tau patinka labiausiai?“
„Kada telefonas tau padeda, o kada trukdo?“
Tai daug vertingesnis pokalbis nei dar vienas ginčas dėl ekrano minučių. Vaikui reikia ne tik taisyklės, bet ir mūsų pavyzdžio Bus sunku įtikinti vaiką, kad per vakarienę telefonas turi gulėti šone, jeigu tuo metu patys atsakinėjame į žinutes. Bus sunku aiškinti, kad prieš miegą verta atsitraukti nuo ekrano, jeigu mūsų pačių telefonas paskutinis dalykas, kurį matome prieš užmigdami. Vaikai labai greitai pastebi dvigubus standartus. Todėl rugsėjo pokyčiai gali būti gera proga ne tik paklausti:
„Kaip mokykla ribos mano vaiko telefoną?“
Bet ir: „Kokį santykį su telefonu mūsų vaikas mato namuose?“
Ką padaryti dar prieš rugsėjo 1-ąją?
Pirmiausia susiraskite savo vaiko mokyklos paskelbtą mobiliųjų įrenginių naudojimo tvarką. Mokyklos nuo šių mokslo metų privalo tokią tvarką turėti ir paskelbti viešai. Perskaitykite ją patys. Tada ramiai aptarkite ją su vaiku. Ne paskutinę minutę prie mokyklos durų: „Beje, telefoną dabar turėsi atiduoti.“ O namuose, kai niekur nereikia skubėti.
Pasikalbėkite apie tris dalykus:
Kokia yra taisyklė?
Kodėl ji atsirado?
Ką vaikas gali padaryti, jeigu jam iš tiesų prireiks telefono ar jūsų pagalbos?
Vyresnio vaiko galima paklausti ir jo nuomonės: „Kas šitoje tvarkoje tau atrodo logiška, o kas ne?“
Jums nebūtina su viskuo sutikti. Tačiau vaikui svarbu jausti, kad jo nuomonė gali būti išgirsta net tada, kai taisyklė dėl to nepasikeičia.
Galbūt pertraukos vėl taps pertraukomis. Galbūt pradžioje bus keista. Kažkas nežinos, ką veikti rankomis. Kažkas stovės koridoriuje ir sakys: „Nuobodu.“ Kažkas pirmą kartą po ilgo laiko turės pats prieiti prie draugo, o ne nusiųsti jam žinutę, nors šis stovi už kelių metrų.
Ir tikriausiai ne viskas veiks idealiai nuo pirmos rugsėjo dienos. Tačiau nereikia tikėtis, kad viena taisyklė išspręs visus su technologijomis susijusius sunkumus.
Papildoma įžvalga. Mūsų vaikams technologijos bus jų gyvenimo dalis. Todėl tikslas nėra užauginti vaiką, kuris neturi telefono. Daug svarbesnis tikslas – užauginti vaiką, kuris vieną dieną pats gebės nuspręsti: dabar telefonas man naudingas, o dabar laikas jį padėti į šalį. O kol šio gebėjimo jis dar tik mokosi, mūsų, suaugusiųjų, užduotis – ne tik nustatyti ribas. Mūsų užduotis – padėti suprasti, kodėl tos ribos egzistuoja.
Kad kiekvienas pokalbis būtų artinantis,
Gitana
