Pradėsiu nuo vieno svarbaus priminimo: nėra tobulų tėvų. Visi mes kartais pavargstame, supykstame, pasakome tai, ko vėliau gailimės. Ir tai normalu. Svarbiausia ne neklysti, o pastebėti savo klaidas ir po truputį mokytis kitaip.
Dažnai tėvai klausia: „Kodėl mano vaikas taip nepasitiki savimi? Kodėl bijo suklysti, nedrįsta išsakyti savo nuomonės ar nuolat laukia kitų pritarimo?“
Atsakymas slypi visai ne dideliuose įvykiuose, o kasdienėse frazėse ir įpročiuose, kurių net nepastebime.
- Nuvertiname vaiko jausmus
Ar esate kada nors pasakę:
– „Nebijok, čia nieko tokio.“
– „Ko čia dabar verki dėl tokios smulkmenos?“
– „Nesąmonė, nėra ko jaudintis.“
Dažniausiai tai sakome norėdami nuraminti. Tačiau vaikas išgirsta visai ką kita:
„Mano jausmai nesvarbūs.“, „Tai, ką jaučiu, yra neteisinga.“
Tai, kas mums atrodo menka problema, vaikui gali būti visas jo pasaulis. Pamestas žaislas, konfliktas su draugu ar baimė eiti į naują būrelį jam gali būti labai rimtas išgyvenimas.
Vietoje nuvertinimo pabandykime pasakyti:
„Matau, kad tau neramu.“
„Suprantu, kad tau dabar liūdna.“
„Papasakok, kas atsitiko.“
Vaikui nereikia, kad mes visada išspręstume jo problemą. Dažnai jam labiausiai reikia jaustis išgirstam.
- Lyginame su kitais
– „Žiūrėk, kaip gražiai sesė susitvarko.“
– „Petriukas jau pats apsirengia.“
– „Kiti vaikai tavo amžiaus tai jau moka.“
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip motyvuojame. Tačiau vaikas dažniausiai negirdi motyvacijos. Jis girdi:
„Aš nesu pakankamai geras.“, „Kad būčiau vertingas, turiu būti kaip kažkas kitas.“
Lyginimas retai įkvepia augti. Daug dažniau jis augina gėdą, pavydą arba jausmą, kad niekada nepavyks būti pakankamai geram.
Kur kas naudingiau lyginti vaiką su juo pačiu:
„Prisimeni, prieš mėnesį tau buvo sunku, o dabar jau sekasi daug geriau.“
„Matau, kiek pastangų įdėjai.“
„Didžiuojuosi tavo pažanga.“
Taip vaikas mokosi vertinti savo augimą, o ne konkuruoti su kitais.
- Nusprendžiame už vaiką viską
Žinoma, mažiems vaikams reikia mūsų vedimo. Mes turime nustatyti ribas, užtikrinti saugumą ir priimti sprendimus, kurių jie dar negali priimti patys.
Tačiau kartais iš meilės ir noro apsaugoti pradedame spręsti už juos viską:
– kokį būrelį lankyti;
– ką rengtis;
– su kuo draugauti;
– ką mėgti ir kuo domėtis.
Kai taip vyksta nuolat, vaikas pamažu pripranta nebeieškoti savo atsakymų. Jis pradeda laukti, kol kažkas kitas nuspręs už jį.
Vėliau tai gali pasireikšti nepasitikėjimu savimi, baime suklysti ar sunkumais priimant sprendimus.
Kartais verta paklausti:
„O kaip manai tu?“
„Kurį variantą renkiesi?“
„Ką pats norėtum pabandyti?“
Net maži pasirinkimai moko vaiką girdėti save ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
O kodėl mes, tėvai, taip elgiamės?
Manau, čia slypi pati svarbiausia šio straipsnio dalis. Dauguma tėvų nekritikuoja, nelygina ar nuvertina iš blogos valios. Priešingai – jie myli savo vaikus ir nori jiems geriausio. Tiesiog dažnai perduodame tai, ką patys gavome. Jei augome girdėdami kritiką, lyginimus ar nuvertinimą, šie bendravimo būdai tampa tokie įprasti, kad net nepastebime, kaip juos kartojame.
Todėl pokyčiai prasideda ne nuo vaiko. Jie prasideda nuo mūsų. Kai mokomės priimti savo klaidas, neplakti savęs už nesėkmes, gerbti savo jausmus ir vertinti save, po truputį keičiasi ir mūsų santykis su vaikais.
Mes tampame kantresni.
Atidesni.
Švelnesni.
Ir tada vaikas auga žinodamas, kad jis yra svarbus, vertingas ir mylimas ne todėl, kad viską daro tobulai, o tiesiog todėl, kad yra. Juk kiekvienas vaikas ateina į šį pasaulį ne tam, kad išpildytų mūsų lūkesčius. Jis ateina atrasti savo kelią. O mūsų užduotis – būti šalia. Palaikyti, padrąsinti ir padėti jam patikėti savimi.
Su šilčiausiais linkėjimais Jūsų šeimai,
Gitana
