Prieš mėnesį kalbėjausi su penkiamete mergaite. Ji vartė mamos telefone savo nuotraukas, todėl paklausiau:
– Ar tu sau patinki?
Ji net nesudvejojusi atsakė:
– Taip, žinoma. Aš gi gražuolė.
Prisipažinsiu – šis atsakymas mane nudžiugino.
Jos tėvai kiek sutriko. Nerimavo, ar nepergyrė dukros. Kodėl ji nepasakė „aš protinga“, „aš gera“ ar „aš draugiška“? Kodėl būtent „gražuolė“?
Tačiau būtent toks atsakymas penkiamečiui vaikui yra visiškai natūralus ir sveikas. Jis rodo ne išpuikimą, o saugų santykį su savimi. Sunerimti reikėtų ne tada, kai vaikas sako „aš graži“, o tada, kai sako „aš gražesnė už kitus“, „aš pati gražiausia“ arba „aš sau nepatinku“.
Pastarasis sakinys, deja, šiandien girdimas gerokai dažniau, nei norėtųsi.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame suaugusios moterys neretai sunkiai priima komplimentus. Išgirdusios „tu labai graži“, jos skuba teisintis: „čia tik makiažas“, „aš tiesiog gerai išsimiegojau“, „nieko ypatingo“. O juk gebėjimas ramiai priimti gerą žodį nėra tuštybė. Tai ženklas, kad žmogus jaučiasi vertingas ir turi tvirtą santykį su savimi. Dažnai tokios moterys užauga iš mergaičių, kurios vaikystėje buvo apsuptos nuoširdaus tėvų žavėjimosi.
Todėl taip svarbu kalbėti vaikams – ir mergaitėms, ir berniukams – kad jie yra gražūs.
Sakykime jiems, kad mums patinka jų šypsena. Kad jų juokas užkrečia. Kad jų akys spindi smalsumu. Kad gera matyti jų energiją, drąsą, kūrybiškumą ir augančią asmenybę.
Sakykime tai ne tik tada, kai jie laimi, pasiekia rezultatą ar „nusipelno“. Ne tik už pažymį, medalį ar pavyzdingą elgesį.
Tiesiog todėl, kad jie yra.
Dažnai girdžiu frazę: „Tegul kiti giria, vaikas ir taip žinos, kad jį mylime.“ Tačiau vaikai neskaito mūsų minčių. Jie apie save sužino iš mūsų žvilgsnių, šypsenų, reakcijų, žodžių ir tylos. Iš to, ką pastebime ir ką nutylime.
Kol esame jų autoritetas, mūsų žodžiai tampa jų vidiniu balsu. Būtent todėl svarbu kalbėti ne tik apie jų pasiekimus, bet ir apie juos pačius.
Žinoma, ne vien apie išorinį grožį. Kalbėkime apie jų jautrumą, atkaklumą, humoro jausmą, kūrybiškumą, gebėjimą draugauti, padėti, rūpintis. Tačiau ir išorinio grožio nereikia bijoti.
Pasakyti vaikui „tu gražus“ nėra tas pats, kas mokyti jį vertinti save tik pagal išvaizdą.
Tai neišugdo narcisizmo.
Priešingai – tai padeda formuotis vidiniam stabilumui. Vaikas pradeda jausti, kad turi teisę būti savimi, kad yra vertingas ne todėl, jog kažkam įtinka, o todėl, kad egzistuoja.
Toks vaikas užauga mažiau priklausomas nuo svetimo pritarimo. Jam nereikia nuolat įrodinėti savo vertės. Jis lengviau priima kritiką, nes jo savivertė nestovi ant vienos nuomonės ar vieno komentaro.
Tai, žinoma, nepanaikina būtinybės mokyti ribų, taisyklių, atsakomybės. Nepanaikina ir paauglystės audrų, kai savivertė svyruoja net ir stipriausiems. Tačiau gali tapti tvirtu pagrindu po kojomis.
Vaikas augdamas kaupia žinias apie save. Ir didelė dalis tų žinių ateina iš mūsų.
Todėl norėčiau, kad daugiau mergaičių užaugtų moterimis, kurios pasitiki savo vidiniu pasauliu, protu, talentais ir indėliu į visuomenę. Moterimis, kurios gali ramiai pasakyti:
„Taip, aš žinau, kad esu graži.“
Ir būtent todėl nesutinka likti santykiuose, kuriuose tai yra vienintelis dalykas, kurį kažkas jose mato.
Tegu bendravimas būna Jūsų šeimos stiprybė,
Gitana
