Kartais pasitaiko, kad tėvai ateina į konsultaciją su klausimais: „Kodėl mano vaikas taip greitai supyksta?“, „Kodėl jis negali palaukti nė minutės?“, „Kodėl, kai prašau nusiraminti, viskas tampa dar blogiau?“ Ir, kaip matau iš toliau besirutuliojančio pokalbio, tokiose situacijose tėvai dažnai pradeda galvoti apie drausmę. Atrodo, kad vaikui tiesiog reikia labiau klausyti, būti paklusnesniam ar geriau laikytis taisyklių.
Tačiau vaikų psichologai ir ugdymo specialistai vis dažniau kalba apie kitą dalyką. Kur kas svarbiau ne tai, ar vaikas visada elgiasi taip, kaip norėtume, o tai, ar jis pamažu mokosi suprasti save ir tinkamai išreikšti savo emocijas, dėmesį ir elgesį.
Šis gebėjimas vadinamas savireguliacija.
Kas iš tiesų yra savireguliacija?
Paprastai tariant, savireguliacija – tai gebėjimas susitvarkyti su savimi tada, kai viduje vyksta daug įvairių dalykų.
Kai supyksti, bet neskaudini kito.
Kai labai kažko nori dabar, bet gali palaukti.
Kai nusivili, tačiau po kurio laiko nurimsti ir judi toliau.
Vaikams tai nėra lengva. Jų smegenys dar tik mokosi tinkamai valdyti ir reikšti emocijas, ypač stiprias, todėl savireguliacija formuojasi pamažu – ne per dieną, ne per mėnesį ir net ne per metus.
Vaikas jos mokosi visą vaikystę, o kai kurie įgūdžiai toliau bręsta ir paauglystėje.
Savireguliacija nereiškia būti „geru vaiku“
Kartais atrodo, kad gerai save reguliuojantis vaikas yra tas, kuris niekada nepyksta, neverkia ir nesiginčija. Tačiau gyvenime taip nebūna. Pyktis, liūdesys, baimė, pavydas ar nusivylimas yra normalios žmogaus emocijos. Jų nereikia naikinti ar slopinti. Skirtumas slypi ne emocijoje, o reakcijoje į ją.
Įsivaizduokime situaciją.
Du vaikai supyksta, nes draugas paėmė jų žaislą. Vienas iš karto trenkia. Kitas susierzinęs pasako:
„Aš pykstu, nes tu paėmei mano mašiną.“
Abu vaikai jaučia tą patį pyktį. Tačiau antrasis jau turi daugiau savireguliacijos įgūdžių. Jis geba sustoti tarp jausmo ir veiksmo. Ir būtent tame slypi visa esmė.
Ką apie tai sako mokslas?
Psichologų grupė, vadovaujama Nancy Eisenberg, daugelį metų tyrinėjo vaikų emocijų reguliavimą ir socialinį prisitaikymą.
Tyrimai parodė, kad vaikai, kurie geriau valdo savo impulsus, emocijas ir dėmesį, dažniau lengviau sutaria su bendraamžiais, geriau sprendžia konfliktus ir patiria mažiau elgesio sunkumų. Tuo tarpu didesnis impulsyvumas ir sunkumai tinkamai išreiškiant emocijas dažniau siejami su įvairiais emociniais bei elgesio iššūkiais.
Paprastai tariant, savireguliacija padeda vaikui ne tik laikytis taisyklių. Ji padeda kurti draugystes, spręsti nesutarimus, mokytis ir geriau jaustis kasdienybėje.
Kaip savireguliacija atrodo realiame gyvenime?
Dažnai šis žodis skamba sudėtingai, tačiau iš tiesų savireguliaciją matome kiekvieną dieną.
Kai vaikas sustoja prieš veikdamas
Mažiems vaikams impulsyvumas yra natūrali raidos dalis. Jie griebia žaislą, šaukia, stumia ar bėga net nesusimąstę. Savireguliacija pradeda formuotis tada, kai tarp impulso ir veiksmo atsiranda bent trumpa pauzė.
Tai akimirka, kai vaikas pagalvoja: „Palauk… Gal galiu pasielgti kitaip?“
Kai vaikas moka palaukti
Laukimas vaikams dažnai yra tikras iššūkis.
Palaukti savo eilės žaidime.
Palaukti, kol mama baigs pokalbį.
Palaukti, kol bus galima atidaryti dovaną.
Visa tai reikalauja gebėjimo atidėti momentinį norą ir ištverti nepatogų laukimą.
Kai vaikas nurimsta po audros
Savireguliacija nereiškia, kad vaikas niekada nepatirs pykčio protrūkių.
Kartais jų tikrai bus. Svarbu tai, kas vyksta po jų.
Ar vaikas po kurio laiko gali nusiraminti? Ar gali pasakyti, kas nutiko? Ar gali grįžti prie žaidimo ar pokalbio?
Būtent čia ir matome augančią savireguliaciją.
Kai vaikas išklauso kitą žmogų
Išklausyti kitą nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti.
Tam reikia trumpam atidėti savo mintis, savo norą kalbėti ar įrodyti savo tiesą.
Todėl savireguliacija glaudžiai susijusi su empatija.
Kai vaikas mokosi reguliuoti save, jam tampa lengviau suprasti ir kitus žmones.
Ar galima savireguliacijos išmokyti? Taip.
Tačiau dažniausiai ji ugdoma ne per pamokymus ar moralus. Ji gimsta kasdieniuose santykiuose.
Kai vaikas supyksta ir sulaukia ne tik draudimų, bet ir pagalbos suprasti, kas vyksta jo viduje.
Kai suaugęs žmogus padeda įvardyti jausmus.
Kai nustato aiškias ribas, bet kartu išlieka ramus.
Kai pats rodo pavyzdį, kaip tvarkytis su savo emocijomis.
Pavyzdžiui, vietoj frazės:
„Nustok pykti.“ galime pasakyti: „Matau, kad labai supykai. Papasakok, kas nutiko.“
Arba:
„Suprantu, kad tau sunku. Pagalvokime kartu, ką dabar galime padaryti.“
Tokiose akimirkose vaikas mokosi svarbios pamokos: emocijos nėra pavojingos. Su jomis galima būti ir jas galima išgyventi.
Ką verta prisiminti?
Vaikai nebūtinai turi būti visada ramūs, paklusnūs ar patogūs. Jie mokosi.
Kartais garsiai, kartais audringai, kartais per ašaras.
Svarbiausia ne tai, ar vaikas niekada nesupyksta ar nenusivilia. Svarbiausia, ar jis po truputį mokosi suprasti savo jausmus ir su jais tvarkytis.
Būtent šis gebėjimas ateityje padės jam kurti santykius, spręsti problemas, mokytis, dirbti komandoje ir rūpintis savo emocine gerove.
Todėl kiekvieną kartą, kai padedame vaikui nusiraminti po konflikto, įvardyti savo jausmus ar kantriai palaukti savo eilės, ugdome ne tik tinkamą elgesį. Mes padedame jam kurti įgūdį, kuris bus naudingas visą gyvenimą.
Su nuoširdžiu palinkėjimu įkvepiančiam ir artimam bendravimui,
Gitana
