Šį tekstą rašau remdamasi Chia-Hui Lin, Chien-Ju Chang ir Hsi-Ping Nieh moksliniu straipsniu „Growth of shared book reading in the first two years and its effects on children’s development“, publikuotu žurnale „Applied Developmental Science“. Tačiau kartu rašau ir iš savo, kaip ilgametės pedagogės, patirties. Per daugelį metų ne kartą mačiau, kaip paprastas knygos vartymas, keli švelniai ištarti žodžiai ar trumpas vakaro skaitymas tampa daug didesniu dalyku nei vien „pasaka prieš miegą“.
Kai kalbame apie kūdikio raidą, dažniausiai pirmiausia pagalvojame apie miegą, maitinimą, pirmuosius žingsnius, pirmuosius žodžius. Tai, žinoma, labai svarbu. Bet vis dažniau tyrimai primena ir kitą, labai paprastą dalyką – bendrą tėvų ir vaikų knygų skaitymą.
Noriu iš karto pasakyti: kalbu ne apie ankstyvą „mokymą skaityti“. Kūdikis dar nepažįsta raidžių. Jis neseka istorijos taip, kaip ją seka vyresnis vaikas. Kartais jis net nenori klausytis. Kartais knygą užverčia, numeta, ragauja, vartalioja. Ir viskas su tuo gerai.
Ankstyvas skaitymas nėra apie rezultatą. Jis yra apie ryšį. Apie tėvų balsą. Apie žvilgsnį, prisilietimą, bendrą dėmesį. Apie mažas akimirkas, kurios kartojasi ir pamažu augina vaiko kalbą, mąstymą, emocinį saugumą.
Knyga kūdikiui nėra per anksti
Moksliniame straipsnyje, kuriuo remiuosi, buvo analizuojami 4 441 Taivano vaiko duomenys nuo 3 iki 24 mėnesių amžiaus. Tyrėjai norėjo suprasti, kaip bendras knygų skaitymas ankstyvame amžiuje siejasi su vaiko kalbine, pažintine, socialine ir emocine raida.
Rezultatai man, kaip pedagogei, atrodo labai prasmingi. Paaiškėjo, kad 3 mėnesių kūdikiams tėvai vidutiniškai skirdavo apie 13 minučių skaitymo per savaitę. Vaikui augant, šis laikas pamažu ilgėjo – maždaug po 5 minutes kas tris mėnesius.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti: na, kas tos kelios minutės? Bet vaikų raidoje kelios minutės, jei jos kartojasi, gali reikšti labai daug. Iš pradžių tai gali būti tik paveikslėlio parodymas. Vienas sakinys. Tėvų balsas šalia. Vėliau atsiranda daugiau pokalbio: apie spalvas, gyvūnus, veikėjus, jausmus, kasdienius įvykius.
Skaitymas auga kartu su vaiku. Ir man tai labai graži mintis.
Svarbiausia tyrimo žinia tėvams paprasta: skaitymas kūdikystėje turi reikšmės. Jis siejamas ne tik su geresne kalbos raida, bet ir su pažintiniais, socialiniais bei emociniais vaiko gebėjimais vėlesniame mažylio amžiuje.
Skaitymas lavina kur kas daugiau nei kalbą
Dažnai sakome, kad knygos plečia vaiko žodyną. Taip, plečia. Bet tai tik viena dalis. Kai mama ar tėtis skaito kūdikiui, vaikas girdi kalbos ritmą. Jis klausosi intonacijų. Mato veidą, mimiką, paveikslėlius. Pamažu mokosi sutelkti dėmesį. Ima suprasti, kad garsai, daiktai ir veiksmai turi prasmę.
Pavyzdžiui, knygoje pavaizduotas šuo. Suaugęs žmogus gali pasakyti: „Žiūrėk, šuo. Kaip šuo loja? Au au. O mes vakar matėme šunį kieme.“ Atrodo labai paprasta. Bet tokioje trumpoje akimirkoje telpa daug: kalba, atmintis, ryšys su patirtimi, mąstymas, emocija.
Vaikas mokosi ne iš sausų paaiškinimų. Jis mokosi per santykį. Per gyvą balsą. Per kartojimą. Per tėvų džiaugsmą.
Skaitymas paliečia ir emocinį pasaulį. Kai kalbame apie veikėjų jausmus, kad kažkas išsigando, supyko, nudžiugo, nuliūdo, vaikas pamažu mokosi atpažinti emocijas. Net jei jis dar nekalba, jis jaučia balso toną, mato veido išraišką, girdi, kaip suaugęs žmogus įvardija jausmus.
Ilgametė pedagoginė patirtis man rodo, kad vaikams labai reikia tokių ramių, pasikartojančių situacijų. Jose jie jaučiasi saugūs. Jie pradeda suprasti save ir kitą žmogų.
Socialinė raida taip pat prasideda nuo mažų dalykų. Skaitymo metu vaikas mokosi palaukti, klausytis, rodyti pirštu, dalintis dėmesiu. Jis patiria, kad bendravimas gali būti malonus. Kad knyga nėra tik daiktas. Ji tampa tiltu tarp vaiko ir suaugusiojo.
Kiek skaityti? Pradėti svarbiau nei skaičiuoti minutes
Nenoriu, kad tėvai šį tyrimą suprastų kaip dar vieną reikalavimą. Tėvystėje ir taip daug spaudimo. Daug patarimų, taisyklių, palyginimų. Skaitymas neturėtų tapti dar viena prievole, dėl kurios jaučiamės kalti.
Kūdikystėje skaitymas nebūtinai yra ilgas ir tvarkingas pasakos skaitymas nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Kartais tai bus trys minutės. Kartais – tik vienas paveikslėlis. Kartais vaikas knygą užvers vos pradėjus. Kartais norės tą patį puslapį žiūrėti dešimt kartų. Tai visiškai normalu.
Svarbiausia ne tobulas skaitymas. Svarbiausia – šiltas, pasikartojantis kontaktas.
Galima rodyti paveikslėlius. Įvardyti daiktus. Keisti balsą. Dainuoti. Leisti vaikui liesti knygą. Klausti, nors vaikas dar neatsako žodžiais. Mažam vaikui knyga yra patyrimas: garsas, spalva, prisilietimas, tėvų veidas, ramus balsas.
Pradėti galima labai paprastai. Viena trumpa knygelė prieš miegą. Keli puslapiai po pusryčių. Paveikslėlių vartymas laukiant vizito pas gydytoją. Svarbu, kad tai nebūtų egzaminas. Tai turėtų būti buvimas kartu.
Skaitymas kaip ryšio ritualas
Šiandien tėvai dažnai pavargę. Skuba. Dirba. Rūpinasi buitimi. Gyvena tarp ekranų, žinučių, pareigų ir nuolatinio informacijos srauto. Todėl knygos skaitymas vaikui kartais gali atrodyti kaip dar vienas punktas dienos sąraše.
Bet aš kviesčiau į tai pažvelgti kitaip. Skaitymas gali būti ne papildoma užduotis, o trumpas sustojimas. Kelios minutės, kai niekur nereikia bėgti. Kai vaikas jaučia: mama arba tėtis yra šalia. Mato mane. Girdi mane. Kalba su manimi.
Vaikui svarbus ne tik tekstas. Jam svarbu, kad suaugęs žmogus atsisuka į jį. Kad balsas ramus. Kad galima kartu pasijuokti iš paveikslėlio. Kad galima vėl ir vėl kartoti tą patį žodį. Rodyti į katę, kamuolį, mėnulį, paukštį ar meškiuką.
Mokslinis tyrimas rodo, kad tokios akimirkos nėra smulkmena. Jos siejasi su vaiko kalbos, mąstymo, socialinių įgūdžių ir emocinio supratimo augimu.
O mano pedagoginė patirtis primena dar vieną dalyką: vaikui auginti ne visada reikia sudėtingų metodikų. Kartais labai daug duoda paprasti, kasdieniai ritualai. Knyga. Kelios minutės. Ir žmogus, kuris skaito su meile.
Papildoma įžvalga. Bendrą knygų skaitymą galima pradėti labai anksti – net kūdikystėje. Tyrimas, kuriuo remiuosi, rodo, kad skaitymas nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių siejamas su geresne vaiko raida sulaukus dvejų metų. Nauda apima ne tik kalbą, bet ir pažinimą, socialinius gebėjimus bei emocinį vystymąsi. Tėvams nereikia siekti tobulumo. Nereikia skaityti ilgai. Nereikia, kad vaikas visada ramiai klausytųsi. Maži vaikai mokosi savaip – judėdami, liesdami, kartodami, klausdami, kartais net išsiblaškydami.
Knyga mažam vaikui nėra tik tekstas. Ji gali tapti pokalbio pradžia, artumo ženklu ir mažu kasdieniu langu į pasaulį.
Su nuoširdžiu palinkėjimu įkvepiančiam ir artimam bendravimui,
Gitana
