Vaikai gali gana stipriai konkuruoti tarpusavyje: jie pykstasi, ginčijasi, mušasi, dalijasi žaislais, reikalauja savo teisių ir pan. Pats savaime šis reiškinys nėra pavojingas, nors tėvams tai gali būti varginanti patirtis, ypač jei tai vyksta nuolat. Tačiau tai nėra pasaulio pabaiga. Juk vaikai turi kažkur išmokti bendradarbiavimo ir konkurencijos įgūdžių.
Šiuo atžvilgiu vaikai, turintys brolių ar seserų, netgi turi pranašumą – jie turi „gyvus treniruoklius“, su kuriais gali praktikuotis: susipykti ir susitaikyti, dalytis, derėtis. Būtent šiose situacijose jie išmoksta ginti savo ribas, išreikšti sutikimą ar nesutikimą, ieškoti kompromisų. Tai normalus ir net labai naudingas raidos procesas. Vaikai neišmoks sveikos konkurencijos, jei niekada realiai nesusidurs su konfliktais. Tai natūralu.
Jeigu jūsų vyresnis vaikas namuose kartais elgiasi su jaunesniuoju ne taip švelniai, kaip norėtumėte, tačiau matote, kad kitose situacijose jis rūpinasi – pavyzdžiui, kieme jaunesniajam nukritus skuba padėti ir pasitikslinti, ar viskas gerai, – tai ženklas, kad santykiai iš esmės yra sveiki. Jei vyresnėlis gina jaunesnįjį nuo kitų vaikų, taip pat galima manyti, kad pagrindas yra geras. Tokiu atveju galima ramiau atsikvėpti ir, žinoma, toliau mokyti vaikus geresnio bendravimo, mažiau konfliktuoti ir daugiau bendradarbiauti. Tai jau būtų judėjimas nuo „gerai“ link „dar geriau“.
Tačiau yra ir tipinių klaidų, kurios gali šią natūralią dinamiką iškreipti. Labai dažnai klausimai apie brolių ir seserų santykius kyla tėvams, kurie patys turi šios srities patirčių ar net traumų. Tokia patirtis yra gana dažna, ypač tarp vyresnių vaikų.
Anksčiau, kai tėvai dažnai turėdavo daug dirbti, jaunesnių vaikų priežiūra neretai būdavo patikima vyresniesiems. Daugelis dabartinių suaugusiųjų, kurie patys yra tėvai, yra tai patyrę. Tokiais atvejais vyresnis vaikas labai anksti – kartais vos 6–7 metų – būdavo priverstas prisiimti atsakomybę už jaunesnįjį: jį prižiūrėti, jam nusileisti, visada atsižvelgti į jo poreikius, dažnai ignoruojant savuosius.
Tuo pat metu santykyje su vyresniu vaiku neretai trūkdavo šilumos ir palaikymo – būdavo daugiau reikalavimų ir kritikos. Vyresnis vaikas būdavo kaltinamas dėl jaunesniojo ašarų, nelaimių ar netvarkos. Mano atveju, kažkada gavau pylos dėl to, kad brolis susilaužė koją. Natūralu, kad tokia patirtis palieka gilų emocinį pėdsaką ir gali paveikti vėlesnius santykius.
Kai santykis su broliu ar sese yra susijęs su tiek daug skausmingų prisiminimų, suaugusiam žmogui gali būti sunku jį tęsti ar palaikyti artimą ryšį.
Dar viena dažna pasekmė – vyresniam vaikui taip stipriai įdiegiama atsakomybės už jaunesnį modelio schema, kad jis ją perkelia ir į suaugusiojo gyvenimą. Tokiu atveju jis ir toliau „neša“ jaunesnįjį, net kai šis jau galėtų savarankiškai funkcionuoti. Tuo tarpu jaunesnis vaikas gali neįgyti pakankamo savarankiškumo, nes vietoje tikros tėvų globos gauna jos pakaitalą.
Svarbu suprasti: 6 metų vaikas negali pakeisti suaugusiojo. Nesvarbu, kaip jis stengiasi būti „geras“ ar kaip nori atitikti tėvų lūkesčius – jis vis tiek nėra pasirengęs prisiimti tėviškos atsakomybės.
Papildoma įžvalga. Sveiki vaikų santykiai gali vystytis natūraliai – per konfliktus, susitaikymus, mokymąsi derėtis ir dalytis. Tačiau tėvų užduotis yra užtikrinti, kad nė vienas vaikas nebūtų priverstas tapti „mažu suaugusiuoju“, prisiimančiu atsakomybę, kuri jam dar nepriklauso.
