Dažnai girdžiu, kad vaikai gali padėti ištaisyti santykius ir pradėti naują etapą. Kiek tame tiesos? Pateiksiu kelis realius pavyzdžius, kai tai tikrai neveikia.
Tikri pavyzdžiai:
Pirmas atvejis: Moteris turi keturis vaikus iš ankstesnių santuokų, pinigų vos pakanka, gyvenimo sąlygos – dviejų kambarių butas, kuriame gyvena šeši žmonės, katė, šuo ir papūga. Naujuose santykiuose dingo kibirkštis, santykiai pradėjo byrėti. Sprendimas – „Mums reikia susilaukti vaiko, kad išsaugotume santykius.“
Antras atvejis: Žmona nebenori daugiau vaikų (jau turi du), o vyras – nori. Ir štai vieną dieną ji „netyčia“ pastoja. Ji nenori nėštumo ir svarsto apie abortą, bet vyras sako: „Jei nepagimdysi, paliksiu tave.“
Trečias atvejis: Vyras ir žmona neturi vaikų, jų santykiuose daug pykčių, nuoskaudų, priekaištų, įžeidimų, dingo noras daryti ką nors kartu. Sprendimas – susilaukti vaiko. Vyras galvoja: „Esame įstrigę rutinoje, o vaikas įpūs gyvybės į mūsų santykius.“ Žmona: „Mes nuolat baramės, bet gal atsiradus kūdikiui jis taps atsakingesnis.“
Kas nutiks toliau?
Kai vaikas gims, visi išankstiniai lūkesčiai ir svajonės susidurs su tikrove. Prie jau egzistuojančių problemų prisidės nuovargis, nemiga, naujos ir papildomos pareigos, laiko stoka sau ir vienas kitam, o tai tik dar labiau sustiprins esamus sunkumus. Vietoje to, kad vaikas sujungtų santykius, jis taps papildomu įtampos šaltiniu – ne kaip problemos priežastis, o kaip papildomas emocinių, materialinių ir fizinių resursų reikalaujantis veiksnys.
Kodėl taip nutinka?
- Klaidinga nuostata, kad šeima – tai vaikai. Daugelis mano, kad šeima neegzistuoja be vaikų, tačiau iš tikrųjų šeimą kuria du suaugę žmonės. Vaikai šeimą išplečia, bet joks jų skaičius nesustiprins nestabilaus pamato.
- Bėgimas nuo problemų. Bandymas nukreipti dėmesį nuo esamų konfliktų. Vietoje to, kad būtų sprendžiami nesusikalbėjimai, nuoskaudos ir nesutarimai, pora nusprendžia, kad vaikui gimus viskas pasitaisys. Tačiau problemos niekur nedingsta (išskyrus retas, bet dažniausiai neigiamas išimtis).
- Viltis, kad vaikas pakeis partnerį ar santykius. „Jis taps atsakingesnis“, „Mes suartėsime“. Bet vaikas nėra stebuklinga piliulė, kuri išspręs tėvų problemas.
- Socialinis spaudimas. Aplinkiniai sako: „Visi jau turi vaikų“ arba „Tėvai laukia anūkų“. Tai sukelia nepilnavertiškumo jausmą ir įtikina, kad būtent tai yra santykių problemų priežastis.
- Emocijų trūkumas, laimės stygius. Kai žmogus nesijaučia laimingas, jis nesąmoningai lygina save su kitais: „Draugai/giminės turi po 3–4 vaikus, gal dėl to jie laimingi?“ Tai klaidingas priežasties ir pasekmės ryšys, nes emocinės būsenos problemos kyla iš vidaus, o vaikai jų neišsprendžia – tik laikinai užmaskuoja.
- Savirealizacijos trūkumas. Kai žmogus nusprendžia, kad jo vienintelė realizacija bus tėvystė, tai ne tik neišsprendžia santykių problemų, bet ir gali sukurti toksišką priklausomybę tarp vaiko ir tėvų. Be to, tai gali sugadinti vaiko gyvenimą – tėvai gali primesti jam savo norus, atimti jo asmenybę ir naudoti jį kaip savo svajonių įgyvendinimo priemonę.
Išimtys? Tik iliuzijos. Kartais „vaiko turėjimo sprendimas“ gali laikinai pagerinti santykius, jei abu tėvai tuo tiki. Bet tai primena paskolą – žmogus „pasiskolina“ viltį, kad tai padės, tačiau tai tik laikinas sprendimas, kurio galiojimas priklauso nuo kantrybės ribų.
Ką daryti?
- Prisiminti, kad šeima – tai pirmiausia du suaugę žmonės. Jei norite, kad jūsų santykiai būtų stiprūs, dirbkite su jais ir su savimi.
- Prisiimti atsakomybę už santykius, o ne perkelti ją kitam.
Papildoma įžvalga: Vaikai – tai laimė, bet jie neturi būti įrankis suaugusiųjų problemoms spręsti. Dirbkite su savimi ir santykiais, ir tada jūsų šeima taps tikrai stipri – su vaikais ar be jų.
Linkėdama šilumos ir darnos Jūsų šeimai,
Gitana
