Vienas iš sudėtingiausių klausimų, su kuriais susiduria tėvai, yra pasirinkimas tarp bausmės ir atleidimo, kai vaikas padaro klaidą ar netinkamai elgiasi. Šis svarstymas nėra naujas – jį žmonės gvildena jau nuo seniausių laikų. Pavyzdžiui, Babilono karaliaus Hamurabio įstatymas „Akis už akį, dantis už dantį“ buvo skirtas teisingumui užtikrinti, tačiau šis principas, paremtas grynai atsakomąja bausme, neretai kėlė daugiau problemų nei sprendimų. Ar galime tokią logiką taikyti vaikų auklėjime? O gal čia labiau tinka krikščioniškojo mokymo pavyzdys, kviečiantis atleisti ir ugdyti vaiką meilės, o ne baimės keliu? Tikriausiai atsakymas slypi balanse – nei vien kraštutinė bausmė, nei visiškas atlaidumas nesukuria tinkamų sąlygų augti sąmoningam ir atsakingam žmogui. Tad kaip elgtis tėvams? Pabandykime gilintis kartu.
Bausmė vaikui turėtų būti ne emocinio atsako išraiška, bet protingai apgalvota priemonė padėti jam suvokti savo veiksmų pasekmes. Pavyzdžiui, jei vaikas sąmoningai sugadino kito daiktą, tinkama „bausmė“ galėtų būti paprašyti jo sutaisyti daiktą arba sugalvoti, kaip kompensuoti nuostolį. Tai ne tik moko atsakomybės, bet ir parodo, kad tėvai tiki jo gebėjimu taisyti klaidas. Tačiau svarbu, kad bausmė nepažeistų vaiko širdies. Jei nubaudę paliekame vaiką vieną su savo jausmais, jis gali patirti gėdos ar kaltės perteklių, o tai nėra auklėjimo tikslas. Po kiekvieno drausminimo svarbu pasikalbėti ir parodyti meilę, kad vaikas suprastų – jis nėra atstumtas ar nemylimas.
Trys patarimai tėvams:
- Atpažinkite vaiko jausmus ir supraskite elgesio priežastis.
Kiekvienas netinkamas elgesys kyla iš tam tikros vaiko vidinės būsenos – nuovargio, nusivylimo, pavydo ar nepasitenkinimo. Pirmiausia pasistenkite suprasti, kodėl vaikas elgiasi taip, kaip elgiasi, ir tik tada spręskite, kaip reaguoti. Kartais užtenka išklausymo, kad vaikas pats suprastų savo klaidą. - Baudžiant venkite emocijų ir perteklinių sankcijų.
Jei nusprendėte bausti, įsitikinkite, kad jūsų sprendimas yra teisingas ir proporcingas. „Pavyzdžiui, jei vaikas neišvalė kambario, draudimas žaisti visą savaitę gali būti per griežtas ir labiau pakenks jūsų santykiams, nei padės spręsti problemą.“ - Už klaidas mokykite atsakomybės, o ne baimės.
Bausmė turi būti ne bausmė „už“, bet pamoka „dėl“. Svarbu, kad vaikas suprastų, ką gali padaryti kitaip kitą kartą, ir kad yra galimybių taisyti klaidas. Pavyzdžiui, jei vaikas užlipo ant baldų ir juos sugadino, paprašykite jo padėti sutaisyti ar sutvarkyti – tai parodys atsakomybės svarbą.
Baudžiant vaiką būtina prisiminti atleidimo reikšmę. Atleidimas nereiškia leidimo kartoti klaidą – tai leidimas vaikui jaustis vertingam, nepaisant suklydimo. Atleisdami ir aptardami situaciją, jūs ugdote tarpusavio ryšį ir padedate vaikui pasitikėti jumis kaip saugiu autoritetu.
Papildoma įžvalga: Kiekvienas tėvų sprendimas auklėjant vaiką turėtų padėti jam augti ne tik atsakingu, bet ir mylinčiu žmogumi. Tad, kai kils klausimas – bausti ar atleisti, sustokite ir paklauskite savęs: ar mano veiksmai padeda vaikui augti, ar tik riboja jo elgesį? Atsakymas į šį klausimą visada parodys teisingą kelią.
Su meile, padedančia šeimoms augti kartu,
Gitana
