Šiandien – Rugsėjo 1-oji.
Daugeliui vaikų tai diena, kupina įvairiausių jausmų. Vieni džiaugiasi susitikę draugus, kiti smalsiai laukia naujų mokytojų, o kai kurie jaučia nerimą dėl to, kas laukia ateinančiais mokslo metais.
Todėl šiandien mes, tėvai, dažnai klausiame: „Kaip sekėsi pirmoji diena?“
Arba: „Na, ir kaip mokykla?“
Atrodo, paprasti ir nekalti klausimai. Tačiau vaikui jie ne visada padeda papasakoti tai, kas iš tiesų svarbu. Kartais jis pats dar nesupranta, kaip jaučiasi.
Vienas grįžta laimingas po susitikimo su draugais. Kitas nerimauja dėl naujos mokytojos. Trečias jau galvoja apie kontrolinius. Ketvirtas džiaugiasi, kad prasidėjo rutina, o penktas norėtų, kad vasara dar nesibaigtų.
Todėl pirmosiomis rugsėjo dienomis kartais verta kalbėtis ne apie pažymius, taisykles ar pasiruošimą, o apie tai, kaip vaikas jaučiasi.
Štai 7 klausimai, kurie gali padėti pradėti tikrą pokalbį:
1. Kas šiandien mokykloje tau labiausiai patiko?
Ne viskas mokykloje vaikui yra sunku. Gal jis džiaugėsi sutikęs draugą. Gal patiko nauja klasė. Gal smagu buvo vėl pamatyti mėgstamą mokytoją. Šis klausimas padeda pastebėti tai, kas vaikui suteikia džiaugsmo ir saugumo. Kartais labai svarbu pirmiausia atkreipti dėmesį į tai, kas buvo gera.
2. Ar buvo kas nors, dėl ko šiandien truputį nerimavai?
Žodis „truputį“ čia gali būti labai svarbus. Vaikui dažnai lengviau pripažinti nedidelį nerimą nei atsakyti į klausimą: „Ar tau buvo baisu?“
Gal jis nerimavo, kur sėdės klasėje. Gal dėl naujų mokytojų. Gal dėl santykių su bendraklasiais. Neskubėkite iš karto raminti: „Ai, čia nėra ko bijoti.“
Geriau paklauskite: „Suprantu. O kas tame tau atrodė sunkiausia?“
Kartais vaikui pirmiausia reikia ne sprendimo, o žmogaus, kuris išklauso.
3. Kas galėtų padėti rytoj ar šią savaitę jaustis lengviau?
Šis klausimas padeda vaikui pajusti, kad jis nėra vienas. Atsakymai gali būti labai paprasti:
„Kad ryte nereikėtų skubėti.“
„Kad po mokyklos galėčiau truputį pailsėti.“
„Kad neklausinėtum iš karto apie pažymius.“
Kartais tai, ko vaikui reikia, nėra didelis sprendimas. Kartais tai – tiesiog šiek tiek daugiau ramybės.
4. Jei mokykloje pasitaikytų sunki diena, ko norėtum iš manęs grįžęs namo?
Labai vertingas klausimas. Nes dažnai padedame vaikui taip, kaip mums atrodo teisinga. Pradedame klausinėti. Duodame patarimus. Ieškome sprendimų. O gal vaikui tuo metu labiausiai reikia sumuštinio, apkabinimo ir pusvalandžio tylos.
Vienas vaikas norės iškart išsipasakoti. Kitas – tik vakare. Trečias pasakys:
„Nenoriu, kad iš karto pradėtum aiškinti, ką turėjau padaryti.“
Žinoti tai iš anksto labai naudinga.
5. Ką norėtum, kad aš prisiminčiau apie tave šiais mokslo metais?
Tai vienas iš tų klausimų, į kuriuos atsakymas gali nustebinti.
Vaikas gali pasakyti:
„Kad man sunku kalbėti prie visos klasės.“
„Kad aš ne visada galiu gauti dešimtuką.“
„Kad kai pykstu, nenoriu iš karto kalbėti.“
„Kad man svarbu turėti laiko draugams.“
Tokie atsakymai leidžia pamatyti ne mokinį, o savo vaiką. Nes prasidėjus mokslo metams labai lengva pradėti matyti tik namų darbus, pažymius ir dienyną.
6. Kaip suprasiu, kad tau mokykloje darosi per sunku?
Ne visi vaikai pasako: „Mama, man sunku.“ Kartais jie pradeda pykti dėl smulkmenų. Nenori keltis ryte. Skundžiasi pilvo ar galvos skausmu. Grįžę užsidaro kambaryje. Todėl galima iš anksto susitarti:
„Jeigu tau bus sunku ir nenorėsi apie tai daug kalbėti, kaip galėtum man parodyti, kad tau reikia pagalbos?“
Vyresniam vaikui galima net susitarti dėl žodžio ar trumpos žinutės.
Pavyzdžiui: „Šiandien buvo per daug.“ Kartais vien toks sakinys gali tapti tiltu į pokalbį.
7. Ką norėtum, kad šiemet daryčiau kitaip nei pernai?
Šitas klausimas gali būti ne pats lengviausias tėvams. Nes atsakymas gali būti:
„Mažiau tikrink dienyną.“
„Nelygink manęs su sese.“
„Neklausk vos grįžus, kokį pažymį gavau.“
„Nerašyk mokytojai dėl kiekvienos smulkmenos.“
„Nesakyk, kad aš tinginys.“
Bet jei klausiame – turime būti pasiruošę išgirsti. Tai nereiškia, kad vaikas nuo šiol nustatys visas šeimos taisykles. Tai reiškia tik viena: jo patirtis mums svarbi.
Ne visi 7 klausimai turi būti užduoti šiandien. Nereikia sodinti vaiko priešais save ir sakyti: „Dabar turėsime rimtą pokalbį apie mokyklą.“
Tai greičiausiai veiks priešingai. Vieną klausimą galima užduoti grįžtant namo. Kitą – vakarieniaujant. Trečią – prieš miegą.
Pokalbis su vaiku nebūtinai turi atrodyti kaip pokalbis. Svarbiausia, kad vaikas pajustų:
man įdomu ne tik tai, kaip tau seksis mokytis. Man svarbu, kaip tu ten jausiesi.
Ir galbūt šiandien svarbiausias klausimas nėra: „Kaip sekėsi mokykloje?“
Gal svarbiau pasakyti: „Kad ir kokie būtų šie mokslo metai, mes juos pasitiksime kartu.“
Su meile, padedančia šeimoms augti kartu,
Gitana
