Rašydama magistrinį darbą apie tėvų įsitraukimą ir socialinės–emocinės kompetencijos ugdymą mokyklos kontekste vis dažniau pagaunu save galvojant apie vieną esminį dalyką: vaiko emocinė ir socialinė raida niekada nevyksta tik vienoje erdvėje. Ji nevyksta tik mokykloje. Ji nevyksta tik namuose. Ji vyksta tarp.
Tarp pokalbių po pamokų, tarp tėvų reakcijų į vaiko emocijas, tarp to, ką vaikas girdi klasėje, ir to, ką mato šeimoje.
Įdomu tai, kad dar 1999 m. Stevenas Tobiasas kartu su dr. Maurice’u Eliasu ir dr. Brianu S. Friedlanderiu knygoje „Emociškai intelektuali tėvystė“ (orig. Emotionally Intelligent Parenting: How to Raise a Self-Disciplined, Responsible, Socially Skilled Child) aprašė principus, kurie šiandien labai aiškiai dera su šiuolaikinėmis socialinės–emocinės kompetencijos (SEK) ugdymo kryptimis mokyklose. Tai dar kartą patvirtina, jog emocinis ugdymas nėra „nauja mada“ – tai ilgalaikis procesas, kurio sėkmė labai priklauso nuo suaugusiųjų bendradarbiavimo.
Kas yra socialinė–emocinė kompetencija?
Tai gebėjimas suprasti save ir kitus žmones, tinkamai reikšti savo emocijas, gražiai bendrauti ir atsakingai elgtis kasdienėse situacijose. Pagal Collaborative for Academic, Social, and Emotional Learning (CASEL) modelį, ši kompetencija apima penkias svarbias sritis:
- savęs pažinimą (suprasti, ką jaučiu ir kodėl),
- mokėjimas tinkamai išreikšti jausmus
- kitų žmonių supratimą,
- gebėjimą kurti ir palaikyti gerus santykius,
- atsakingų sprendimų priėmimą.
Šių įgūdžių vaikai vis dažniau mokosi mokykloje. Tačiau jie geriausiai sustiprėja tada, kai tėvai aktyviai dalyvauja – kalbasi su vaikais apie jausmus, rodo pavyzdį savo elgesiu ir padeda spręsti kasdienes situacijas.
Tėvai – pirmieji ir nuolatiniai SEK ugdytojai
Moksliniai tyrimai nuosekliai rodo, kad tėvų įsitraukimas:
stiprina vaikų emocinį saugumą,
gerina emocijų reguliavimo gebėjimus,
padeda vaikams lengviau perkelti mokykloje ugdomus SEK įgūdžius į kasdienį gyvenimą.
Stevenas Tobiasas pabrėžia, kad vaikai mokosi ne tiek iš to, kas jiems sakoma, kiek iš to, ką jie kasdien mato. Ši mintis tiesiogiai siejasi su A. Banduros socialinio mokymosi teorija: žmonės mokosi stebėdami kitus – jų elgesį, pasekmes ir rezultatus.
Jei mokykla moko konfliktų sprendimo, o namuose vaikas mato dialogą, refleksiją ir pagarbą – socialinės–emocinės kompetencijos tampa gyvos. Jei šių dviejų aplinkų žinutės prieštarauja viena kitai, vaikui tampa gerokai sunkiau jas taikyti.
Klausymasis ir dialogas – tiltas tarp namų ir mokyklos
Aktyvus klausymasis, atviri klausimai ir emocijų įvardijimas dažnai laikomi „tėvystės įgūdžiais“. Tačiau būtent jie yra ir pagrindiniai socialinės–emocinės kompetencijos ugdymo metodai, naudojami mokyklose.
Kai tėvai namuose:
klausia „kas nutiko?“ vietoj „kodėl taip padarei?“,
padeda vaikui įvardyti jausmus,
skatina reflektuoti situacijas, o ne ieškoti kaltų,
vaikas mokosi šiuos gebėjimus perkelti ir į mokyklos aplinką. Tai atliepia tiek dr. J. Gottman emocijų koučingo modelį, tiek C. Saarni emocinės kompetencijos sampratą – emocijų supratimas formuojasi per santykį.
Kantrybė ir individualumas – būtinos sąlygos
Socialinė–emocinė kompetencija nėra greitas rezultatas. Ji vystosi palaipsniui ir labai priklauso nuo vaiko temperamento, patirčių bei aplinkos palaikymo.
Mokyklos kontekste tai ypač svarbu: ne visi vaikai tuo pačiu metu pasirengę vienodam savireguliacijos ar atsakomybės lygiui. Būtent čia tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas, o ne spaudimas, tampa kertiniu veiksniu. Kai suaugusieji susitaria dėl bendrų vertybių ir reakcijų, vaikui nebereikia „prisitaikyti“ prie dviejų skirtingų pasaulių.
Ryšys svarbiau už „tobulą elgesį“
Analizuojant mokslinę literatūrą vis išryškėja ta pati išvada: emocinis ryšys tarp vaiko ir suaugusiojo yra pagrindas visoms socialinėms–emocinėms kompetencijoms. Tai patvirtina tiek prieraišumo teorija, tiek šiuolaikiniai SEK tyrimai.
Todėl Tobiaso patarimas – mėgautis buvimu kartu – nėra tik graži idėja. Tai strategiškai svarbi ugdymo sąlyga. Vaikas, kuris jaučiasi priimtas ir suprastas, mokosi ne tik geriau jausti, bet ir geriau būti tarp kitų.
Papildoma įžvalga: Rašydama magistrinį darbą vis aiškiau matau: tėvų įsitraukimas nėra „papildomas priedas“ prie mokyklos ugdymo. Tai esminė sąlyga, kad socialinės–emocinė kompetencijos taptų ne pamokų tema, o vaiko gyvenimo dalimi. Kai šeima ir mokykla kalba ta pačia emocine kalba, vaikas ne tik mokosi – jis auga saugioje, nuoseklioje ir palaikančioje aplinkoje.
Palydėdama Jūsų šeimą link darnios kasdienybės,
Gitana
