Bendravimas tarp porų, kurios artėja prie skyrybų, dažnai pasižymi asmeninėmis atakomis, gynybine reakcija net į konstruktyvią kritiką, panieka ir bendravimo nutraukimu. Dažnai poros įsivelia į beprasmišką kovą dėl galios, bandydamos pakeisti vienas kito erzinančias charakterio savybes, užuot mokęsi priimti savo partnerį tokį, koks jis yra – su visais jo trūkumais. Žmonės, turintys pykčio valdymo problemų, dažniausiai demonstruoja šiuos elgesio modelius ekstremalia forma savo romantiškuose santykiuose, o tai dar labiau paaštrina galios kovą. Vienas iš emocinio artumo elementų yra galimybė laisvai kalbėti apie socialiai nepriimtinus dalykus – mintis, jausmus ir suvokimą – su žmogumi, kuriuo pasitikima ir kuris klausosi pagarbiai bei nešališkai.
Gottmanas* teigia, kad tik trečdalis santuokinių konfliktų išsprendžiami konstruktyviai, o du trečdalius tenka tiesiog išmokti toleruoti. Nesupratimas, kad žmonės gali mąstyti skirtingai, trukdo toleruoti kito nuomonę, nes kyla įsitikinimas, jog visi, kurie nemato pasaulio taip pat, yra „nutolę nuo realybės“, todėl jų požiūris turi būti „pataisytas“. Toleruoti tokius nuolatinius konfliktus, neperaugant į nuožmius ginčus, įmanoma tik supratus, kad kiekvienas žmogus turi savo požiūrį ir teisę į jį, net jei jis atrodo klaidingas. Žmonės, turintys pykčio valdymo problemų, dažnai reikalauja, kad jų partneriai atsisakytų savo nepriklausomo, bet, jų manymu, „klaidingo“ požiūrio ir pradėtų matyti pasaulį lygiai taip pat, kaip jie patys. Jiems sunku suvokti, kad piktas reikalavimas priimti jų tiesą gali būti laikomas autoritarišku ir kontroliuojančiu elgesiu.
Netolerancija skirtingam mąstymui gali tapti didelio narcisistinio jautrumo problema – poros ima kritiškai vertinti viena kitos „charakterio trūkumus“, kurie kelia nusivylimą. Šių trūkumų įvardijimas, ypač apibendrinant ir sakant juos su pykčiu, gali smarkiai žeisti kito žmogaus savigarbą (pvz., žmona apibūdinama kaip reikalaujanti „kalė“, vyras – kaip bejausmis „niekšas“). Net jei tokios frazės nėra išsakomos garsiai, jos vis tiek gali būti perteiktos, pavyzdžiui, per paniekinamą žvilgsnį. Ypač skaudu ir kelia didžiulį pyktį, kai žmogus, kuris „turėtų“ geriausiai jus suprasti ir „turėtų“ būti jūsų didžiausias rėmėjas, tampa griežčiausiu kritiku. Bandymas pakeisti partnerį rodo požiūrį, kai dėmesys sutelkiamas į erzinančio elgesio koregavimą, o ne į psichinių būsenų supratimą, kurios tą elgesį lemia. Taip pat ignoruojama savo pačių atsakomybė provokuojant tokį elgesį bei nesiekiama suprasti, kodėl jis atrodo toks nepakeliamas. Partnerio požiūris laikomas kliūtimi, kurią reikia įveikti jėga, o ne pagrįstu požiūriu, atsižvelgiant į jo pasaulėžiūrą.
Smurtą patyrę vaikai gali nesugebėti suvokti kitų psichinių būsenų, nes jiems per skaudu galvoti, kodėl tie, nuo kurių jie priklausė, galėjo su jais elgtis žiauriai. Panašiai ir suaugusiųjų santykiuose nėra malonu galvoti, kodėl jūsų partneris jus laiko tokiu blogu žmogumi, kad jūs svarstote apie neištikimybę ar skyrybas. Norint pamatyti konfliktą iš skirtingų perspektyvų ir priimti skirtingus požiūrius, reikia didelės tolerancijos nesutarimams. Tariami charakterio trūkumai atrodo tokie tik iš tam tikros perspektyvos. Kita vertus, suvokiami trūkumai gali būti tiesiog prisitaikymo strategijos, kurias partneris dėl tam tikrų priežasčių laiko nepriimtinomis (pvz., vyras atsiriboja, kad suvaldytų pyktį, bet žmona jaučiasi atstumta dėl tokio atsiribojimo; žmona atkakliai gina savo poziciją, norėdama būti išgirsta, bet vyras jaučiasi „sutriuškintas“ tokios saviraiškos). Kad ir kokia būtų skaudi „tiesos dalis“ nemalonioje charakterio kritikoje, suvokimas, kaip emocijos keičia mąstymą, leidžia suprasti, kad pykčio kupini komentarai dažnai yra hiperbolizuoti ir siekia ne tiek išaiškinti tiesą, kiek įskaudinti – tai daroma grubiausia forma ir kuo labiau apibendrinant. Be to, įniršyje išsakyta kritika gali būti gerokai sušvelninta, patikslinta arba įtraukta į platesnį kontekstą ramiau mąstant, kai pykčio sukelta siaura pasaulėžiūra ima trauktis, leidžiant įvertinti ir teigiamas partnerio savybes.
Papildoma įžvalga: Kai pykčio sukelta siaura pasaulėžiūra ima trauktis, leidžiant įvertinti ir teigiamas partnerio savybes, kas suteikia galimybę kurti gilesnį supratimą ir atvirumą, padedantį išlaikyti santykius net ir per sunkiausius išbandymus.
*Johnas Gottmanas – garsus amerikiečių psichologas, tyrinėjęs santykių dinamiką, ypač porų bendravimą, konfliktus ir skyrybų prognozes. Gottmanas daugiau nei 40 metų tyrinėjo tūkstančius porų ir sukūrė vadinamąjį „Meilės laboratorijos“ metodą, kurio dėka jis gali nuspėti skyrybas su daugiau nei 90 % tikslumu, analizuodamas, kaip poros bendrauja.
Linkėdama harmonijos ir džiaugsmo šeimos santykiuose,
Gitana
