Nerimas ir panika dažnai kyla susidūrus su nepageidaujamais jausmais, tokiais kaip pyktis, įniršis ar seksualinis troškimas. Daugelis žmonių bijo ir yra nepakantūs savo agresyviems bei seksualiniams impulsams ir nenori apie juos galvoti. Atrodo, kad jie yra įsisavinę tėvų nepritarimą ir neigiamą požiūrį į tokius jausmus arba dar neįveikę vaikiško mąstymo, kad mintys prilygsta veiksmams. Jie bijo, kad leidus sau suvokti agresyvius ir seksualinius troškimus, tai gali lemti nepriimtinus ir pavojingus veiksmus, kurie sukeltų žalą sau ar kitiems, už kuriuos neišvengiamai sektų griežta bausmė. Daugelis suaugusiųjų iki galo nesupranta fakto, kad fantazijos, jausmai, impulsai ir emocijos gali tapti sąmoningais ir būti laikomi galvoje nesukeldami destruktyvių pasekmių. Todėl jie toliau bijo savo emocijų ir fantazijų bei mano, kad nėra kitos alternatyvos, kaip tik jas slopinti, t. y. nesąmoningai užgniaužti.
Vienas iš esminių Z. Freudo atradimų yra tas, kad išstumti jausmai neišvengiamai sugrįžta užmaskuotomis formomis: simptomais, sapnais, kalbos klaidomis (Freudo slydimas) ir pan. Ironiška, tačiau pyktis dažniau pasireiškia destruktyviomis formomis, kai jam atsisakoma suteikti palankesnę išraišką per sąmoningą jausmą, fantaziją ar išsakymą sau ar kitam žmogui. Slopintas pyktis dažnai slypi nerimo priepuolių pagrinde. Atrodo, kad žmogus nesąmoningai bijo, jog jo pyktis iškils į paviršių, ir įsivaizduoja, kad gali įvykti kažkas panašaus į ugnikalnio išsiveržimą. Gali būti, kad tokie žmonės praeityje patyrė traumą. Reikia prisiminti, kad kai esame traumuoti, dažnai, o gal net visada, tam tikru lygmeniu reaguojame pykčiu. Skausmas ir nusivylimas dažniausiai veda prie agresijos. Traumuoti žmonės dažnai yra pikti žmonės, kurie nenori pykti ir nepripažįsta savo pykčio. Dažnai jie nesąmoningai nukreipia savo pyktį į save, kas lemia daugybę galimų simptomų – nuo depresijos iki mazochizmo ar psichosomatinių sutrikimų. Kai jų pyktis priartėja prie sprogimo, dažnai pasireiškia panikos priepuoliai. Nors negalima teigti, kad visus panikos priepuolius galima paaiškinti šiuo reiškiniu, tai dažnai yra svarbi bendro paveikslo dalis.
Papildoma įžvalga: Auginant vaikus svarbu suprasti ir priimti jų emocijas bei padėti jiems išmokti tinkamai išreikšti pyktį ir kitus stiprius jausmus. Svarbu rodyti pavyzdį, kaip galima kalbėti apie jausmus atvirai ir ramiai, neslopinant jų, bet ieškant sveikų būdų jiems išreikšti. Kuriant saugią ir palaikančią aplinką, vaikai mokosi atpažinti savo emocijas ir jas valdyti, taip išvengdami destruktyvių jų pasireiškimo formų ateityje. Tėvų kantrybė, supratimas ir nuoširdus domėjimasis vaiko išgyvenimais yra svarbiausias pagrindas, padedantis vaikui augti emociškai stipriam ir atspariam gyvenimo iššūkiams.
Linkėdama harmonijos ir džiaugsmo šeimos santykiuose,
Gitana
