Jei tada būčiau tai padariusi, jis nebūtų miręs.
Jei tada būčiau tai pasakęs, galėjau užkirsti kelią šiai tragedijai.
Jei būčiau patylėjusi, jis nebūtų išėjęs.
Visi šie „jei…“ rodo tik tai, kad už neurotinio kaltės jausmo slypi nesugebėjimas priimti savo bejėgiškumo. Kol tikiu, kad galėjau kažką padaryti geriau, bet to nepadariau, tol tikiu savo visagalybe. O tai reiškia, kad kontroliuoju savo gyvenimą. Kad palaikyčiau šią visagalybės idėją, jaučiu kaltę. Tačiau gyvenimo tiesa yra ta, kad neįmanoma visiškai kontroliuoti visų įvykių. Kai kurios aplinkybės visada bus už mūsų valios ribų.
Iš savo praktikos žinau, kaip sunku priimti faktą, kad negali visko kontroliuoti. Kai mirė mano tėvas, kuris sirgo vėžiu, labai ilgai galvoje sukdavau mintį: „Jei tada būčiau taip o ne kitaip padariusi, jis nebūtų miręs.“ Bet tiesa ta, kad nei tada, nei dabar nebūčiau galėjusi nieko pakeisti.
Kodėl taip sunku atsisveikinti su visagalybės iliuzija? Todėl, kad atsisveikinimas beveik visada reiškia praradimą. O praradimas atneša liūdesį, ilgesį, skausmą… Be to, visagalybės iliuzija suteikia mums jėgos pojūtį, o savo bejėgiškumo pripažinimas verčia jaustis silpnais. Tačiau kai pagaliau paleidžiame savo visagalybės idėją ir leidžiame sau liūdėti bei gedėti, kartu su tuo išnyksta ir klaidingas kaltės jausmas. Sielvarte galima rasti nusiraminimą. Savo bejėgiškumo pripažinimas sunaikina visagalybės iliuziją, bet kartu išlaisvina iš pernelyg didelių reikalavimų sau.
Tai labai susiję su branda. Juk savo visagalybę tiki vaikai – jiems atrodo, kad jei tik šiek tiek labiau pasistengtų, jie tikrai galėtų viską. Tik suaugę, brandūs žmonės sugeba pripažinti savo ribotumą ir galimybių ribas.
Patarimai, kaip išsilaisvinti nuo kaltės ir priimti savo ribotumą:
- Pripažinkite savo jausmus. Leiskite sau liūdėti, pykti, jausti skausmą. Sielvartas yra natūralus atsakas į praradimą, ir tam, kad jį išgyventume, reikia laiko. Tai leidžia atstatyti emocinę pusiausvyrą.
- Peržvelkite savo galimybes ir ribas. Svarbu suvokti, kad nesate visagalis. Kai kurios situacijos tikrai yra už mūsų kontrolės ribų. Priimkite tai kaip iššūkį ir išmokite susitelkti į tai, ką galite valdyti, neperimdami atsakomybės už viską.
- Pakeiskite mąstymo modelį. Vietoj to, kad galvotumėte: „Jei būčiau padaręs kitaip, galėjau išvengti tragedijos“, pradėkite galvoti: „Aš padariau, ką galėjau su tuo, ką turėjau tuo metu.“ Tai leidžia būti malonesniems sau ir nebekaltinti savęs dėl praeities klaidų.
- Praktikuokite atleidimą. Tai apima ne tik atleidimą kitiems, bet ir sau. Atleisti sau už tai, kad negalėjote kontroliuoti visų gyvenimo aplinkybių, padeda sumažinti kaltės jausmą ir atsikratyti per didelės atsakomybės naštos.
Papildoma įžvalga. Išsilaisvinimas nuo visagalybės iliuzijos ir klaidingo kaltės jausmo nėra lengvas procesas, tačiau jis yra būtinas, kad galėtume augti. Tik priimdami savo ribotumą galime atrasti tikrąją vidinę ramybę ir atsikratyti nuolatinės naštos, kuri kyla iš pernelyg didelių lūkesčių sau.
Branda – tai gebėjimas pripažinti savo ribas, atleisti sau ir susitaikyti su tuo, kas buvo. Kai atsisakome klaidingos galios iliuzijos, suteikiame vietos tikrajam gyvenimo džiaugsmui ir laimei.
Linkėdama harmonijos ir džiaugsmo,
Gitana
