Konsultuodama tėvus dažnai girdžiu:
„Labai norėjau verkti, bet susilaikiau, kad vaikas nepamatytų, kokia esu silpna.“
Jei atpažįsti save – tu ne vienas. Daugelis mūsų augome su mintimi, kad stiprūs žmonės neverkia, nesipyksta, „susitvarko“. O tapę tėvais dar labiau stengiamės, juk norime būti pavyzdžiu savo vaikams.
Tačiau čia slypi vienas svarbus niuansas.
Kas iš tiesų yra emocijų slopinimas?
Tai momentai, kai jaučiame stiprią emociją, bet sąmoningai jos nerodome. Sulaikome ašaras, nors skaudu. Nusišypsome, nors viduje verda pyktis. Nutylime, nors norisi pasakyti. Dažnai tikime, kad taip „valdome emocijas“. Mokslinėje literatūroje šis reiškinys vadinamas ekspresyviu slopinimu – tai emocijų reguliavimo strategija, kai sąmoningai slopinama emocijų išraiška.
Tačiau tiesa yra kiek kitokia – emocijų mes negalime nei išjungti, nei valdyti. Galime tik pasirinkti, kaip su jomis būti.
Kas vyksta viduje?
Tyrimai rodo, kad slopinant emocijas jos niekur nedingsta. Iš išorės galime atrodyti ramūs, bet kūnas vis tiek reaguoja – didėja įtampa, gali kilti kraujospūdis, aktyvėja streso reakcijos.
Kitaip tariant – „laikomės“, bet viduje viskas kaupiasi.
Ilgalaikės pasekmės
Kai emocijų slopinimas tampa įpročiu, tai gali paveikti ne tik savijautą, bet ir santykius:
- jaučiamės labiau vieniši,
- sunkiau atsiverti kitiems,
- mažėja pasitenkinimas gyvenimu,
- tampame uždaresni, kartais net atrodome šaltesni aplinkiniams.
Svarbu ir tai, kad slopinamos ne tik „nepatogios“ emocijos. Kartu nuslopinamas ir džiaugsmas, artumas, šiluma. Pavyzdžiui, po konflikto gali būti sunkiau prieiti, apkabinti, susitaikyti – nes vidinis atsitraukimas tampa įprastas.
O kaip tai veikia vaiką?
Vaikas mokosi ne iš to, ką sakome, o iš to, ką mato.
Jei jis nuolat mato tik „tvarkingas“, sulaikytas emocijas, jam gali būti sunkiau suprasti:
kad liūdėti yra normalu,
kad pykti yra saugu,
kad emocijos ateina ir praeina.
Tai ką daryti? Svarbu ne „išlieti viską bet kaip“, o leisti emocijoms būti – saugiai ir autentiškai.
Kartais tai gali būti labai paprasta:
- pasakyti: „man dabar liūdna“,
- leisti sau susigraudinti,
- pripažinti: „aš pavargau“.
Tai nėra silpnumas. Tai emocinis sąmoningumas, kurio mokosi ir mūsų vaikai.
(parengta remiantis M. Zou ir kt., „The association between aspects of expressive suppression emotion regulation strategy and rumination traits: a network analysis approach“, BMC Psychology, 2024)
Su linkėjimu būti švelnesniems sau,
Gitana
